Filozofi
     dhe
letėrsi

__histori kombėtare, vėshtrime, debat__

Ballina

Letėrsi

Filozofi

Histori

Opinione

Intervista

Citate

Kritikė

Ballina / Histori kombėtare - Punim shkencor I II III IV V VI VII VIII

 
Brahim AVDYLI:

ARMIQTĖ MĖ TĖ RREZIKSHĖM GJATĖ

RĖNIES SĖ PERANDORISĖ BIZANTINE (VIII)

“NE NUK JEMI TĖ VEĒANTĖ. E DASHUROJMĖ VĖRTETĖ VENDIN TONĖ, POR AKOMA MĖ SHUMĖ DASHUROJMĖ TĖ VĖRTETĖN DHE DREJTĖSINĖ”

(VASO PASHĖ SHKODRANI)

Kur i marrim nėpėr duart tona veprat e shumta, nuk do mend se sė pari na vijnė tė ashtuquajturat vepra "shkencore", tė cilat pas shumė vuajtjesh do ta kuptojmė se ato e kanė si qėllim tė mirėfilltė tė na mashtrojnė dhe shumė mė larg mundėsisht tė na dėrgojnė. Qindra “shkencėtarė” tė botės, tė cilėt vijnė nga shtetet perėndimore, u jepet mundėsia tė na "bindin" me atė qė ua pėrsėritin pseudoshkencėtarėt e krahut greko-sllavė dhe romakė. Kėshtu na e vjedhin kohėn dhe nuk do tė kemi mundėsi tė gjejmė rrugėn drejtė ēėshtjes shqiptare. Pseudoshkenca ka rrjedhur me kohė nga duart "greke", tė cilėt, nė shumė libra tė tyre, qoftė nė ato tė ashtuquajturve "shkencėtar grekė" dhe "shkencėtar" shqipfolės, qė banojnė nė tokat e mbetura autoktone shqiptare, duket se na mashtrojnė. “E vėrteta” pėr ne ėshtė tėrė ajo qė thonė ata. Ne, nuk e shohim “tė vėrtetėn” me sytė tanė tė verbuar dhe nuk mendojmė mė drejtė me trurin tė shpėrlarė.

Harta e Gadishullit Ilirik dhe Italik me popujt e vjetėr iliro-pellazg

Pseudoshkencėtarėt grekė rus e sllavė, me tė gjitha veprat e tyre qė kanė, e shtrojnė kėtė punė, qoftė nė disa vepra tė Britanisė sė Madhe, tė Francės, tė Italisė, tė Spanjės e tė vetė Shteteve tė Bashkuara tė Amerikės, apo kudo qoftė. T`u thuash atyre se nuk ka pasur Greqi tė grekėve, se kėto qė thonė pėr veten e tyre janė gėnjeshtra tė mirėfillta apo tė pavėrteta, etj., tė thonė se “ilirėt nuk kanė pasardhės”, se nuk e shohin nė “mugėtirėn e viteve”, se “ilirėt nuk kanė gjuhė tė tyre”, etj. etj, qė janė dukuri e “pėrgjumjes” sė qėllimtė tė kėtyre “shkencėtarėve” me porosi apo e mugėtirės shkencore tė diktuar nga serbo-grekėt, nga tė cilat disa “e marrin” titullin “akademik”, madje edhe nė Kosovė, si p.sh. zvicerani Oliver Jens Schmitt.1 Pėr tė tillėt vjen nė shprehje thėnia gjeniale e shkencėtarit madhor shqiptar, Dhimitėr Pilika, qė thotė mė se i lodhur nga puna e tij e pashkėputur mbi pellazgėt, iliret dhe trashėgimtarėt tė tyre, bijtė e vetėm- shqiptarėt: "I verbėr nuk ėshtė ai qė nuk sheh, por ai qė nuk dėshiron tė shikojė!"2 Sepse, si thotė ai, "Grekėt, si armiq e varrmihės tė pellazgėve, nuk mund tė trashėgojnė asnjė lidhje gjenetike me pellazgėt... Trashėgimia origjinale, e papėrlyer, e gjithėmbarshme dhe intensive e pellazgėve, ndeshet ekskluzivisht, si faktor i brendshėm, vetėm nė trojet shqiptare...”3 Dhe, mė konkretisht, kur thotė: "Shqiptarėt janė pasardhėsit e pellazgėve, popullit mė tė moēėm tė Evropės... Pellazgė, ilirė, arbėr, albanė, shqiptarė, janė pesė emra tė ndryshėm, por qė bartin tė njėjtėn vijimėsi etnike, gjuhėsore, kulturore, historikisht tė pandėrprerė..."4

Fatbardha Demi nė shtėpinė Arif Matit, me tė shoqen

Kėtė e nxjerrė nė tėrėsi vepra e njohur e Sami Frashėrit, “Shqipėria ē`ka qenė, ē`ėshtė e ē`do tė bėhet", ku ndėr tė tjera thotė: "Prindėrit tanė tė vjetėr u quajtėn arbėn,...tė cilėn ne toskėt, pas zakonit tonė tė bėjmė n r, e kthyem nė arbėr, si e pėrdorim edhe sot... Kėtė fjalė romakėt e kanė kthyer nė alban, duke i dhėnė edhe vendit tonė emrin Albania, si e thonė edhe sot evropianėt. Grekėt e pastajmė na thanė arvanitas, duke kthyer prapė l-nė nė r dhe nga kjo fjalė e grekėve turqit e kanė bėrė fjalėn arnaut, si na quajnė edhe sot... Kombi i tėrė ka marrė emrin shqiptar e vendi ynė Shqipėri, fjalė tė bėra prej shqipes, zogut tė bekuar tė Hyjit,...(qė) e kishim edhe nė flamur."5

Kėto janė tė vėrteta tė vėrtetuara shkencore. Nuk ka diskutim. Ēdo gjė tjetėr ėshtė spekulim. Dhe spekulimet nuk kanė fund. Ne po i kthehemi edhe njėherė shkencės sonė, tė dimė se ēfarė ėshtė e drejtė e ēfarė nuk ėshtė e drejtė.

Po e marr njė fakt nga shkrimet e lashta dhe po flasim pėr civilizimin e lashtė pellazgjik, pra shqiptar, prej pellazgėve hyjnorė, qė kanė qenė ilirė e shqiptarė dhe kanė folur gjuhėn shqipe. Ata sikur janė “zhdukur” papritur dhe janė “mbėshtjellė” me mjegull tė dendur nga “grekėt” e mėvonshėm, tė cilėt nuk ekzistonin atėherė, sepse nuk e kishin okupuar ende “Greqinė” me gjithė “megalidenė” e tyre tė “famshme” gjenocidiale. Homeri e thotė ketė, nė njėfarė mėnyre, edhe nėpėr ndryshimet e dhunshme tė redaksive tė para, sepse ishte i verbėr dhe nuk kishte mundėsi tė pėrcjellė ato qė i bėnte me qėllim redaksia e kėsaj kohe: "Zeus, o Zot i Gjithėfuqishėm, o princ dodonas, ti, o Zeus pellazg, perėndi e kahershme qė sundon mbi Dodonė, nė kėtė vend tė ashpėr tė Sellėve..."6 kur i drejtohet Zotit, ashtu si e quanin atėherė Zotin e Madh, qė ishte dodonas dhe sundonte nė Dodonė, nė ballė tė Sellėve. Dihet se Sellėt kanė qenė njė fis nga shumė fiset e Epirit historik, pra shqiptarė, sepse e kanė bartur nė vete Plisin e bardhė, si Uliksi (Odiseo) apo si thotė vetė edhe Xhuseppe Katapano. Ndėr tė tjera, ai thotė se “i kam hequr Thotit maskėn shumėmijėvjeēare tė ibisit dhe i kam kthyer fytyrėn e vėrtetė: fytyrėn boreale (tė bardhė, shėnimi im) tė Ilirit (Ilir ėshtė i njėvlershėm me Shqiptar, domethėnė bir i LIRISĖ dhe i DRITĖS. Nė vėrtetė, ilir nė shqip do tė thotė i lirė, dhe shqiptar do tė thotė bir i shqiponjės; dhe ju tė gjithė e dini se shqiponja, zog i lartėsive tė mėdha, simbolizon qė prej sė pari dritėn).7

Kėtu na bashkėngjitet edhe studimi disavjeēar i Arif Matit mbi origjinėn e kombit shqiptar dhe gjuhės sė tij, tė dhėnė nė veprėn e veēantė voluminoze “Shqipėria, Odiseja e pabesueshme e njė populli parahelen”8 apo vepra tė tjera tė gjuhės shqipe. Nė kėtė studim Arif Mati shpjegon se pellazgėt nuk janė zhdukur fare si njė popull, por janė asimiluar, tjetėrsuar dhe mbijetuar deri nė ditėt e sotme, domethėnė tek popullsia e kombit arbėr.9 Emrat Arbėr-Arbėresh-Alban mishėrojnė historinė zanafillore tė gjithė Evropės.10

Ndėr shumė mendimtarė shqiptarė janė jo tė paktė ata qė nisen gabimisht prej trajtave tė etnonimit, qoftė shkencėtari Eqrem ēabej apo mė i riu ndėr ta, Aristotel Mici. Veprat e tyre, “Shqiptarėt midis Perėndimit dhe Lindjes” dhe “Prejardhja e emrit shqiptar/Etnonimi shqiptar” 11 janė nisur me veprat e pseudoshkencėtarėve apo nuk e kanė ditur mirėfilli se kur "fillon" historia tė studiohet. Vetėm literaturėn qė e pėrdorin sikur shumė tė tjerė shqiptarė, mjafton ti shohim se janė pre e atyre qė quhen “shkenca”. Prej gabimit tė parit, Eqrem ēabej, rezulton gabimi i tė dytit, Aristotel Micit. Tė dytė nisen prej tė njėjtave gabime. Shqiptarėt sikur nuk kanė ekzistuar mė pėrpara. Tė dytė lidhen me Shuflajn, me vetėdije apo pavetėdije. I pari, tani nuk ėshtė mė i gjallė nė mesin tonė, ndėrsa i fundit, ndodhet nė Shtetet e Bashkuara tė Amerikės. Qindra shkencėtarė shqiptar shtrihen nė mes tė tyre. Po ua tregojmė me kėtė rast njė vepėr tė veēantė tė Prof. Dr. Leonard Priftit, e cila i konteston tė gjitha spekulimet e Shuflajt12 dhe tė tjera. Mos tė harrojmė me kėtė rast se jemi SHQIPTARĖ. Kush nuk e njeh gjuhėn e parė iliro-pellazge, SHQIPEN, nuk e njeh as veten e tij. Nuk do mend se kėshtu nuk duan tė na njohin armiqtė tanė tė mėdhenj, grekėt, bullgarėt, serbėt, osmano-turqit dhe popujt qė atyre u ndihmojnė. Kėta armiq nisen prej pseudo-faktit, sikur jemi krijuar pas atyre si komb. Mos tė harrojmė se njohuria e jonė niset e vazhdon nė rreth. Rrethi natė-ditė kalon prej pavetėdijes nė vetėdije dhe anasjelltas. Robėria 500 vjeēare e Perandorisė Osmane me errėsirė i ka mbyllur qepallat tona. E harrojmė faktin e pamohuar se shqipja ėshtė shkruar mė parė, por nė formėn bustrofedike, nga e djathta nė tė majtė. Ajo qė e pranojmė si fakt i “shkrimit” tė parė tė gjuhės shqipe niset nga Formula e pagėzimit, mė 1462, nga Pal Engjėlli. Tani gjuha shqipe shkruhet nga e majta nė tė djathtė. E para ėshtė gjuha iliro-pellazge, ndėrsa kjo e dyta ėshtė shqipja. Edhe njėherė po ua kujtojmė thėnien fondamentale tė Gaius Plinius Sekundus, se “ilirėt kanė krijuar tė parin alfabet dhe romakėt shkrimin e parė e morėn nga Ilirėt”. Shkrimi etrusk, qė ėshtė i tė njėjtės origjinė me ne, po ashtu shkruhet nga e djathta nė tė majtė, si iliro-pellazgjishtja. Shkencėtarėt tanė nuk e pranojnė shkrimin e parė tė gjuhės shqipe. Harresa ėshtė rritur nga kryedjalli, me emrin e vėrtetė Iblisi. Njerėzit tanė kanė rėnė nėn ndikimin fetar tė islamizmit apo ata tė botės tė prirė nga feja e krishterizmit. Tė mos harrojmė kėtė fakt nga fakti tjetėr i rikrijimit tė sė ashtuquajturave kombe apo “nacione” nga mesi i shekujve 18 e 19. A e kanė domethėnien e vėrtetė ēka ėshtė kombi e ēka ėshtė “nacioni”? Pse kanė dashur tė copėtojnė kombin e parė nė kėtė botė- kombin shqiptar dhe ta pajtojnė me “faktet” qė i kanė “dhėnė” armiqtė tanė tė pėrbetuar, pėrpara se ti pranojnė prej nesh. Dihet se gjendja jonė e mjeruar ishte e atillė: ne qenė para vdekjes. Ndėrsa, popujt e kombet tjera ishin themeluar. Shkencėtari Eqrem ēabej e thotė nė librin qė e kemi pėrmendė: “ky qėndrim i ndėrmjemė midis Perėndimit e Lindjes, i bashkuar me ruajtjen e ngulur tė natyrės sė vet etnike, i ka gdhendur Shqipėrisė (kupto: Shtetit Shqiptar, tė rikrijuar mė vonė) fytyrėn e saj tė veēantė... Kjo shprehet nė krejt natyrėn e jetesės, nė historinė dhe historinė kishtare, nė zakone dhe nė poezi popullore dhe artistike tė popullit shqiptar. Duhet shėnuar me kėtė rast se Shqipėria ka qenė e orientuar mė tepėr nga Perėndimi se sa nga fqinjėt e saj...”13

Fragment nga guri pėr epirotasin me plis tė bardhė

Por tė shohim njėherė ēka thonė ata pėr arbėreshėt/albanėt. Nė tekstet e veēanta shohim se arbėnia (arbėria) ėshtė emėr vendi, toponim dhe etnonim. Stėrgjyshėrit e shqiptarėve e quanin veten Arbėr/Arbėn dhe vendin e tyre e quanin Arbėri. Tė huajt sipas gjuhės sė tyre e kanė quajtur dhe vazhdojnė ta quajnė sot shqiptarin me trajta fjalėsh: italisht, quhet albanese; frėngjisht albanais; anglisht albanian; greqisht arvanitas; sllavisht arbanas; turqisht arnaut, etj. Po ashtu edhe pėr emėrtimin e vendbanimit tė shqiptarėve nga tė huajtė ėshtė mbajtur si bazė rrėnja e toponimit tė vjetėr. Kjo duket po tė marrim si shembuj trajtat e disa gjuhėve tė huaj si nė italisht Albania, frėngjisht Albanie, anglisht Albania, greqisht Arvania, turqisht Arnautllik, serbisht Albanija.14 Emri i vjetėr i vendbanimit tė shqiptarėve ka qenė shumė i ngulitur edhe nė shekujt e Mesjetės, si p.sh. Dheu i Arbėrit, Principatat e Arbėrit, etj. Gjergj Merula, nė historinė e tij tė shkurtėr me rastin e botimit tė veprės sė Marin Barletit (Marin Bardhit), “Rrethimi i Shkodrės”, kėshtu thotė tekstualisht: “Turku... vendosi tė sulmonte atė pjesė tė Maqedonisė, qė gjendet buzė Adriatikut e qė sot quhet Arbėri”.15 Simboli i shqiponjės nė fushėn e kuqe tė flamurit fillon qė nė kohėt e vjetra para Krishtit, vazhdon nė Mesjetė dhe mbėrrin nė kohėt e reja moderne.16 Qysh nė shekullin e dytė Pas Krishtit, biografi i antikitetit Plutarku, nė veprėn e tij “Jetė Paralele” tregon pėr Pirron e Epirit se kur ushtarėt e glorifikonin pas betejės sė Heraklesė (280 PK) duke e quajtur atė “Shqiponjė”, ai u pėrgjigjet: “...si tė mos jem i tillė, kur ju jeni flatrat e mia qė mė ngrini aq lartė!”17

Adhurimi i stėrgjyshėrve tanė pėr figurėn e shpendit tė shqiponjės ėshtė e pėrhershme, cila u kthye nė simbol emblematik. Pashko Vasa (Vaso Pashė Shkodrani) shkruan: “Qė prej fjalėve qė i thanė ushtarėt Pirros, e prej fjalėve qė u pėrgjigj Pirroja, na ka mbetur neve emni shqiptarėt, e dheu i ynė i thonė Shqypni, e gjuhės ynė i thonė shqype”18 (Shqypni dhe shqype do tė thotė nė dialektin gegė Shqipėri dhe shqipe).

Shenjat e flamurit me shqiponjė duhet ti kėrkojmė edhe nė Principatėn e Arbėrit dhe Despotatin e Epirit, sikurse i kemi nxjerrė ato nga paratė e vjetra tė Perandorit romak GETA me shqiponjėn me dy krerė, qė sipas mitologjisė simbolizon SHQIPONJĖN, nė shek. II dhe bėhet fjalė pėr DARDANINĖ e parė (tė TROJĖS), apo edhe varrosjen e mbretėrve me shqiponjėn me dy krerė, sikurse e kemi botuar fotografinė dhe stemėn e Paleologėve, qė dihet se janė tė familjes perandorake epirote shqiptare. Nga fundi i shekullit XII, Progoni (1190-1199) do tė sundonte dhe do tė qeveriste principatėn e Arbėrit me tė gjithė atributet e njė prijėsi me vulėn e flamurin e tij.19 Pothuajse tre dekada mė vonė, Andrea Muzaka II i mundi bullgarėt te Mali i Peristerit (ėshtė viti 1372) dhe nė ndihmė tė tij vjen Princi Gjon Muzaka, i cili nė Memorien e vet shkruan mė 1510 se “Perandori i Kostandinopojės u kėnaq shumė qė zoti Andrea Muzaka kishte pasur njė fitore tė tillė, meqė kishte larguar nga muret e Adrianopolit armikun e tij mė tė madh... I pėrmenduri Perandor urdhėroi qė t`i jepnin atij stemėn, d.m.th. shqiponjėn me dy krerė... i dha edhe njė titull despotat... Nė tė cilin ishte pėrvijuar me gurė xhevahiri shqiponja qė thamė”.20 Kėto qė i thamė dhe mjaft tė tjera tregojnė qartė lidhjen shpirtėrore tė parėve tanė qė nga shekulli i II e deri mė sot me simbolin e Shqiponjės. E adhurojnė nė kėtė jetė dhe nė amshim. Duket sikur edhe tė vdekur janė mbajtės tė Flamurit, mbajtės tė shqipes; pra janė shqiptarė tė vėrtetė pėr jetė tė jetėve.21

Ne i rilexuam mė parė shpjegimet shkencore tė Sami Frashėrit dhe kemi edhe shkencėtar tė vėrtetė tė mbarė botės. Gabimi mė trashanik ėshtė bėrė nė faktin e vetėm se “Greqia” ėshtė vendosur gabimisht nė qendėr tė gjitha studimeve shkencore dhe gjuhėsore. Grekėt merren padrejtėsisht si origjinė e Evropės Pellazgjike, e cila patjetėr ėshtė tėrėsisht shqiptare, dhe tė cilėn kėta “shkencėtarė” tė shekullit 18-tė e 19-tė, madje edhe shqipfolės, nuk “guxojnė” ta pėrmendin kombin shqiptar dhe ua veshin kėtė pseudo-fakt “grekėve”. Grekėt nuk kanė ekzistuar atėbotė dhe nga Homeri kurrė nuk janė cituar helenėt si popull apo si komb.22 Pra, nuk ka ekzistuar Greqia e vjetėr, por vetėm ka ekzistuar Epiri (shiko hartėn e kėtushme).

Shkencėtarja e njohur shqiptare, Fatbardha Demi, duke e shpėrfillur veprėn e mirėnjohur tė Doktoraturės sė historianit Arif Mati (Aref Mathieu), i cili, nė Universitetin e Sorbonės mbrojti me sukses tė mirėfilltė shkencor temėn “Kėrkime mbi pellazgėt, origjinėn e civilizimit grek”, me 3 janar 2012, si Doktor nė shkencėn e historisė sė Antikitetit (Greqia parahelenike) pa marrė parasysh fėrkimin qė ia bėjnė kėtij shkencėtari pseudoshkencėtarėt dhe “akademikėt” shqiptar, por edhe ata zyrtarė, na vjen pėr mbarė tė marrim fjalėt e kėsaj shkencėtare, e cila thotė: “Ėshtė koha tė mėsohet nga brezi i ri e vėrteta historike dhe jo sajesat politike, tė autorėve tė lashtė e tė ditėve tona. Pėr kėtė qėllim ėshtė e domosdoshme tė rishikohet skema e trajtimit tė lashtėsisė, nga ana e historiografisė evropiane dhe botėrore”.23

Koha e krijimit tė shteteve-kombe zė fill nė fillimin e shekullit tė 18-tė e 19-tė duke dashur ta forcojnė shtetin, pa e njohur apo definuar mirė ēka ėshtė kombi dhe ēka ėshtė “nacioni”, se lere mė skemėn e ndjekur pėr hartimin e historisė sė lashtė, e cila bie ndesh me faktet historike.24 Pra, njė pjesė e kėtyre studiuesve i hedh poshtė studimet e mirėfillta shqiptare dhe pellazge nė mosnjohjen e tėrėsishme tė antropologjisė, tė arkeologjisė, tė gjeografisė, tė etimologjisė, tė gjuhėsisė, tė toponimisė, etj., dhe i gjykojnė pėr qėllimet ekskluzive politike.25 Kėshtu, historia e kohėve tė lashta ėshtė hartuar nga materialet e mbledhura nga folkloristėt e ndryshėm, gjuhėtarėt, arkeologėt, historianėt dhe intelektualėt e fushave tė ndryshme, edhe atyre politike, qė shpeshherė nuk e thonė tė vėrtetėn, apo nuk ja qėllojnė. Ajo mėsohet nė tė gjitha nivelet e shkollave pėr popujt Evropian e mė gjerė.

Nė radhė tė parė ajo fillon nga shekulli i 18 e 19. Pėr t`u pėrfaqėsuar me njė histori, duhej tė gjendej pasuria kulturore dhe origjina e trashėguar. Veprat e Homerit, tė figurave tė politikės dhe kulturės mė nė zė, tė Greqisė sė Lashtė dhe Perandorisė Romake, pėrbėnin materialin mėsimor edukativ evropian dhe ishin pėrfaqėsuesit e vetėm tė lashtėsisė.26 Askush nuk e sjellė ndėrmend se kush ėshtė Homeri; ēka ėshtė Greqia; sa janė “grekė” dhe sa janė shqiptarė; sa janė prej tyre Perandor tė Perandorisė Romake; prej nga e ka prejardhjen gjuha romake-latinishtja, gjuhė artificiale, etj., dhe tė gjithė rrėshqasin nė pseudo-shkencė me dije apo mosdije.

Njė gjė ėshtė e sigurt: se pellazgėt dhe etruskėt kuptoheshin midis tyre. Sintaksa dhe struktura e gjuhės etruske rigjendet nė shqipen e sotme, prej mija vitesh. Toponimet dhe antroponimet e gjetura mė shumė se kudo nėpėr tė gjithė territorin e Evropės shpjegohen sipas kėsaj gjuhe. Gjuha shqipe nuk u helenizua, megjithėse pėrdori shkrimin grek pėr shumė shekuj; nuk u latinizma mbas zaptimit tė Romės me 168 para Krishtit; nuk u sllavizma si tek fqinjėt e tjerė, kur Sllavėt zbritėn nė jug...; nuk u turqizua gjatė pesė shekujve tė zaptimit Otoman.27

Nėse trashėgimi Pellazgo-Iliro­-Etruskė ishte zhbėrė nga Romakėt ai diti tė lulėzoi pėrsėri nė tokėn TOSKE tė Etruskėve, duke ndriēuar botėn Rilindase me ato mendje madhėshtore si gjenia botėrore Leonardo Do Vinēi, njė burrshteti si Nicolņ Machiavelli, njė eksplorator si Amerigo Vespucci, njė artist i mrekullueshėm si Michelangelo, njė shkencėtar i ndriēuar si Galileo, e shumė tė tjerė.28

Nė tekstet mėsimore historia fillon me “pushtimin” e Kontinentit Evropian me fiseve tė pėrziera nga Azia, Azia e Vogėl dhe Azia e Largėt. Tė dhėnat arkeologjike dhe historia dėshmojnė se Gadishulli Ilirik para ardhje sė kėtyre fiseve ka qenė i banuar me fise tė ndryshme ilire, tė cilat, pas qindra vitesh janė “indo-evropianizuar”, siē e thonė shkencėtarėt. Sulmet e popullsive tė huaja, tė cilėt ishin nė kėrkim tė vendeve tė begata dhe tė pėrshtatshme klimės, nga Veriu dhe Lindja, e shkatėrruan “Evropėn Pellazgjike”. Kėshtu do tė tretet dhe historia e vėrtetė dhjeta-mijė vjeēare e Evropės Pellazgjike dhe do tė ndėrtohet me makinacione tė veēanta Historia e Lashtėsisė dymijė vjeēare e Evropės Indo-Evropiane, e cila studiohet deri mė sot. De fakto, nuk ka pasur pushtim tė Evropės nga Azia, pėrpara atij tė Hunėve, tė Alainėve, tė Avarėve, nė shekullin e 4/5-tė, tė bullgarėve nė shekullin e 6/7-tė, tė magjarėve (hungarezėve) nė shekullin e 9-tė pas Krishtit. 29 Evropa Pellazgjike u flijua nė shekujt 18/19-tė.30

Nė pseudo-shkencė rrėshqasin mjaft shkencėtar eminentė tė botės. Kjo gjė ndodhė edhe me autorėt tanė Andrea Cameron, Ferdinand Schevill dhe John Julius Norvisch,31 tė cilėt nuk dalin prej devijimeve tė njė pas njėshme. Nė bazė tė kėtyre devijimeve ata i ndėrtojnė edhe hartat e tyre. Kėshtu bien ndesh me faktet historike dhe bien pre e devijime.

Rėndėsia e studimit tė shkencėtarit Aref Mathieu (Arif Matit) qėndron jo vetėm te vlerėsimi i trashėgimisė sė pėrgjithshme tė lėnė si trashėgim prej pellazgėve hyjnorė, por lidhet me origjinėn e gjuhės sė kombit shqiptar, e cila ėshtė trajtuar gjerėsisht nė veprėn e njohur tė kėtij shkencėtari „Shqipėria, Odiseja e pabesueshme e njė populli parahelen”32, qė mjaft gjuhėtarė e quajnė gjuhė epirote gjuhėn shqipe, si p.sh. Frang Bardhit, nė “Fjalorin latino-epirotas”, tė botuar nė Romė, mė 1635.

Nė kėtė mėnyrė u gjet “filli” gjuhėsor dhe historik pėr tė lidhur lashtėsinė

e popujve dhe kombeve tė shekujve 18 e 19 me modelin “greko-romak”, nga i cili pėrpiqeshin tė shkėputeshin mė vonė, qė e nxori nė pah e nė dritė lidhjen qė ka pasur Sanskritishtja me kėto gjuhė, shqipe, latine, greke, persiane dhe gjuhėn gjermane apo gjuhėt gjermanike.33 Ashtu na del papritur historia e vėrtetė e fiseve Ariane, historia e lashtėsisė dhe e popujve apo gjuhėve indo-gjermanike, si shprehet Filologu Friedrich von Schlegel.34

Nė shekujt qė pasuan “qendra” e kėsaj Evrope nuk ėshtė vetėm territori i Kontinentit tė Evropės, por e tėrė hapėsira e Mesdheut, duke pėrfshirė edhe territoret e Azisė dhe pjesėn veriore tė Afrikės. Nė shkencė, nė politikė, nė kulturė tė Evropės shkėlqeu sidomos nė jugun ballkanik (ilirik), me Athinėn dhe Spartėn, bregun perėndimor tė Azisė sė Afėrt dhe tė gadishullit italik, sidomos tė Perandorisė Romake. Modeli Arian ėshtė zhvilluar vetėm pėrgjatė gjysmės sė parė tė shekullit 19.35

Aref Mathieu sjellė fakte se “shqiptarėt janė jo vetėm pasardhėsit direkt tė Ilirėve, por edhe njėkohėsisht edhe tė njė gjinie me vėllezėrit e tyre tė gjakut Thrakė, Frigjiasit, Getėt, Dakėt, Epirotėt dhe Maqedonasit, tė gjithė tė dalė nga populli i pamatė etnik pellazgjik“.36 Nė periudhėn e Rilindjes pati shumė studime tė gjuhėtarėve gjerman, por edhe tė atyre arbėresh, pėr gjuhėn shqipe, por qėllimisht ato u lanė jashtė teksteve historike.

Studiuesi arbėresh Xhuzepe Krispi, pohon se “duke gjurmuar origjinėn e gjuhės greke, ėshtė gjė e bukur tė vėresh se ajo tė kthen, nė pjesėn e saj mė tė madhe, te shqipja, ... gjuha me tė cilėn flitej nė shekuj pėrpara Homerit”.37

Kjo ėshtė ēelėsi kryesor dhe adekuat i gjuhėve tė ashtuquajtura gabimisht “indo-evropiane”, ky ėshtė fakti NJĖ i historisė sė lashtė tė Evropės; ky ėshtė morali i vetėm shkencor dhe i palėkundur ndaj tė vėrtetės; ky ėshtė vendi i drejtėsisė historike edhe i kombit mė tė vjetėr shqiptar nė Evropė.

Ėshtė koha ta gjurmon, ta gjejė dhe ta pranon bota pėrparimtare!...

1 Ndaj kėtij shkencėtari e kemi njė reagim tė mėvoshėm shkencor.

2 Dhimitri Pilika: "Pellazgėt, origjina jonė e mohuar", Botimet Enciklopedike, Tiranė 2005, faqe 254.

3 Po aty, faqe 293.

4 Po aty, faqe 430.

5Sami Frashėri: "Shqipėria ē`ka qenė, ē`ėshtė e ē`do tė bėhet", Shtėpia Botuese e Librit Shkollor, Tiranė 1980, faqe 28-29.

6 Homeri, "Iliada", Kėnga XVI, Vargjet 233-234, botimi i dytė, “Naim Frashėri”, Tiranė 1979.

7 Xhuseppe Katapano: "Thot-i fliste shqip", Botimet Enciklopedike, Tiranė 2007, faqe 29.

8 Kjo vepėr do tė trajtohet mė vonė lidhur me gjuhėn pellazgjike dhe gjuhėn shqipe.

9 Fatbardha Demi: „Ka ardhur koha tė mėsohet e vėrteta historike dhe jo sajimet politike”, artikel i dėrguar te unė, krahas nė shtyp, i shkruar me 25.01.2012, faqe 1.

10 Shikoni shkrimin e Fatbardha Demit, „Tre emrat e gjuhės dhe kombit tonė, mishėrojnė historinė zanafillore tė Evropės”, i shkruar me 14.04.2012, i botuar nė http://www.dituria.se

11 Shiko veprėn e Eqrem ēabejt: “Shqiptarėt midis Perėndimit dhe Lindjes”, ēabej, botim i tretė, Tiranė 2006 apo veprėn e Aristotel Micit: “Prejardhja e emrit shqiptar/Etnonimi shqiptar”, ese, Worcester MA, 2012, http://www.tribuashqiptare.com

12 Prof. Dr. Leonard Prifti: “Shqiptarėt, grekėt e serbėt/Kundėr Shuflajt”, Eugen, Tiranė 2010.

13 Eqrem ēabej: “Shqiptarėt midis Perėndimit dhe Lindjes”, ēabej, Tiranė 2010, faqe 21.

14 Aristotel Mici: “Prejardhja e emrit shqiptar/Etnonimi shqiptar”, ese, Worcester MA, 2012, http://www.tribuashqiptare.com, nė PDF, faqe 4.

15 Gjegj Merula: “Lufta e Shkodrės”, shtojcė e librit tė Marin Barletit (Marin Bardhit): “Rrethimi i Shkodrės”, Tiranė 1982, faqe 125.

16 Aristotel Mici, vepra e cituar, faqe 10.

17 Plutarch`s Lives, volum III, Boston,1859, faqe 11, e marrė nga vepra e A. Micit, faqe 12.

18 Pashko Vasa, Vepra letrare I (Shqypnia dhe Shqiptarėt), “Naim Frashėri”, Tiranė, 1987, faqe 53.

19 Aristotel Mici, vepra e cituar, faqe 14.

20 Gjon Muzaka: “Memoria”, Toena, Tiranė, 1996, faqe 29.

21 Shiko eseun e pėrmendur tė A. Micit, faqe 20.

22 Arif Mati: „Shqipėria, Odiseja e pabesueshme e njė populli parahelen”, Plejad, Tiranė 2007, faqe 579.

23 Fatbardha Demi: „Ka ardhur koha...“, shkrimi i cituar, faqe 2.

24 Po aty, faqe 3.

25 Anthropological Journal of European Cultures, 2009-Pelasgic Encounters in the Greek-Albanian Bordeland-Border.Dynamics and Revisions to Ancient Past in Southern Albania. Gilles de Rapper- cituar sipas studimit tė Fatbardha Demit : “ Ka ardhur koha… “, faqe 1.

26 Anna-Marie Thiesse: „Krijimi i identiteteve kombėtare“, Prishtinė 2004, faqe 31, cituar sipas autores sė pėrmendur, faqe 2.

27 Nernim Vlora-Falaski: „Pellazgėt, ilirėt, Etruskėt, Shqiptarėt”, Faik Konica, Prishtinė, 2004, faqe 52

28 Po aty, faqe 56.

29 Shiko intervisten e dhėnė tė Arif Matit: „Pellazgėt antik ekzistonin dhe ekzistojnė edhe sot nėpėrmjet shqiptarėve“, publikuar nga http://www.pashtriku.org

30 Po aty, mė tutje.

31 Shiko 3 veprat voluminoze tė tyre pėr Bizantinėt, Bizanti dhe Ballkanin.

32 Shiko artikullin e Fatbardha Demit, faqe 1, tė botuar edhe te http://www.pashtriku.org .

33 Do tė pėrgadisim artikujt pėr gjuhėn pellzgo-shqipe; familjen e gabuar indoevropiane; dhe tė rrahim lidhjet e gjuhėve latine, greke dhe persiane me gjuhėt anglo-gjermane dhe shqipe, sidomos duke pasur si modele disa nga kėto vepra, si p.sh. Petro Zhejit: „Shqipja dhe Sanskritishtja“, I e II, Botimi i dytė, Tiranė, 2005; Luigi Luca Cavalli-Sforca: „Gjenet, popujt dhe gjuhėt“, Besa, Tiranė, 2012; Spiro Kondo: "Shqiptarėt dhe problemi pellazgjik", Eugen, Tiranė 2011, etj., etj.

34 Shiko artikullin e lartėpėrmendur tė Fatbardha Demit, faqe 4.

35 Shiko po aty, faqet 5 e 6.

36 Intervista e Arif Matit, e vitit 2007, „Deri mė sot nėpėr shkolla mėsohet njė histori e cunguar“, artikulli i cituar i Fatbardha Demit, faqe 7.

37 Xhuzepe Krispi: „Shqipja, nėnė e gjuhėve“, 2009, faqe 12, cituar sipas artikullit tė F. Demit, faqe 7.


 

 


Filozofi
         dhe letėrsi

|Citate dhe proverba| |Citate sipas autorėve| |"Xhevahire" nga Reis Mirdita|

Altruizmi-Egoizmi Dashuria Edukata Gruaja Mali Natyra Qesėndi
Arsimimi Dashuria (II) Ėndėrrat Humori Mėdyshja Ndryshimi Rrena
Art-Dhunti Dashuria (III) Fėmijėt Imagjinata Miqėsia Nga-fėmijėt Skamja
Besimi Dashuria (IV) Filozofia Inteligjenca Mosha Nga-Vizitorėt Vetitė
  Dituria Fjalėbutėsia Jeta Motivimi Optimizmi Vjedhja
  Drejtėsia Frymėzimi Lakmia Muzika Paqa Xhelozia
      Lotėt   Paragjykimi Tė-pandara
      Lumturia      
____histori kombėtare, vėshtrime, debat, politikė, letra tė hapura____ © Tė gjitha tė drejtat e rezervuara.
Copyright © 2007 [ http:// www. filolet.com ] Tous droits réservés.
Révision : 28 nov. 2012 14:06:32 +0100 .