Filozofi
     dhe
letėrsi

__histori kombėtare, vėshtrime, debat__

Ballina

Letėrsi

Filozofi

Histori

Opinione

Intervista

Citate

Kritikė

Ballina / Histori kombėtare - Punim shkencor I II III IV V VI VII VIII

 
Brahim AVDYLI:

ARMIQTĖ MĖ TĖ RREZIKSHĖM GJATĖ

RĖNIES SĖ PERANDORISĖ BIZANTINE (III)

 - Nė shenjė tė 100 vjetorit tė Pavarėsisė sė Shqipėrisė

"FEJA E SHQIPARIT ĖSHTĖ SHQIPTARIA"

                                                         (VASO PASHĖ SHKODRANI)

 

Siē e kemi vėnė re nė shkrimin pararendės, njė histori mė komplete, majft voluminoze, mė tė organizuar dhe mė mirė tė ndarė nė pjesė, na e jep John Juluis Norwich, “Bizanti-Shkėlqimi dhe rėnia e njė perandorie, 330-1453”[1]. Norwich shkruan me njė stil tė thjeshtė e terheqės, duke studiur dokumente tė pafunde tė historisė. Ka mbuluar disa detyra tė rėndėsishme nė Ambasadat e Beogradit e Bejrutit, si dhe tė Konferencės sė ēarmatimit tė Gjenevės, i lauruar pėr studime nė frengjisht e nė rusisht, dhe i dekoruar me urdhėrin pėr merita tė larta tė Republikės italiane[2].

Nė tėrė kėtė vepėr ai kridhet nė historinė shumėvjeēare tė perandorisė bizantine, sa edhe tė ēuditshme, aq edhe tė befasishme, e cila shihet nėn dritėn e euridicionit tė autorit. Kjo vepėr ėshtė njė konservim i befasueshėm i kulturės sė botės klasike. Bizanti ėshtė njė prej qytetėrimeve mė tė mėdha, qė ka humbur dikund e mbuluar me pluhurin e trashur tė shekujve. Veprat burimore dhe literatura qė autori i studion nė kėtė libėr janė kryesisht greke, italiane, francese, angleze, gjermane dhe amerikane, si dhe mjaft revista pėr historinė e pėrgjithshme apo perandorinė bizantine.

Duke studiuar historisė e perandorisė bizantine, na duhet tė theksojme se autori J. J. Norwich bie viktimė e literaturės greke dhe sllave, sidomos tė ortodoksizmit, nga vendet ku studion e punon. Ndonjėherė ka tė pavėrteta nė biografinė e perandorėve, si. psh. Justinianit, i cili "u lind nė vitin 482, nė Trakė"[3], qė nuk ėshtė e vėrtetė, sepse ka lindur nė Taurisiana, afėr Shkupit, nė Dardani, tė cilin e ka marrė nė Konstandinopojė si fėmijė, pėr ta rritur e shkolluar daja i tij, Justini, poashtu nga Dardania. As mbretėritė e familjes sė Dioklecianit, Konstandinit tė Madh, Valentinit, Teodosit, Justinianit, Isak dhe Aleks Komnenit, Dinastia e Angjelėve, despotati i Epirit dhe Paleologėt, etj. nuk kualifikohen sipas origjinės pellazgo-iliro-shqiptare, siē ndodhė keqas me tė tjerėt, p.sh. me familjen Armene apo me familjen Maqedone.

Tė mos harrojmė tė shtojmė kėtu se Perandoria Bizantine e kishte filluar historinė me flamurin e saj qė kishte shqiponjėn me dy krerė[4] dhe shqipojnjėn me njė kokė, qė ėshtė edhe sot e kėsaj dite flamur kombėtar i shqiptarėve. Shqiponjėn me njė kokė e kishte Perandoria Romake, nė ballė tė ushtrisė. Perandoria Bizantine ėshtė ngritur nga ajo, fillimisht pa ndyshur nga simbolet e rregullimi i saj shtetėror, prandaj i ka marrė si simbole tė vetat simbolet qė kishte edhe Perandoria Romake.  

Njė vepėr e autorit me skulpturėn e Sellenės nga Luvri i Parisit

Kopertina e njė vepre tė z. Shaban Demiraj

Pėr ta shpjeguar mė mirė kėtė ēėshtje, po e fillojmė qė nga gjeneza e pellazgėve hyjnorė. Sellenėn, pėrėndeshėn e parė tė Sellėve tė Epirit, tė tė gjithė pellazgėve, tė grumbulluar fillimisht pranė Dodonės sė parė, qė ėshtė nė Tomor tė Shqipėrisė sė Jugut, apo nė krahinėn veriore tė Epirit dhe tė Dodonės sė dytė, qė ėshtė nė Tomar tė Dryopisė sė Mollosit (shikoni kėto dy fotografi tė sjellura kėtu), pra krahina e dytė e Epirit jugor, sot nėn Greēi, i mbanė krahėt e hapur tė shqiponjės, qė ėshtė shenjė profetike. Pėr kėtė gjė ka shkruar njė studim tė thuktė Fatbardha Demi[5], nė tė cilėn thotė se "Zoti ishte fillimisht Grua" dhe Sellenizmi ka qenė thellbėsor nė "krijimin e dy kulteve mė tė rėndėsishėm tė besimit dhe tė mitologjisė Euro-Aziatike". Sellena ka patur si simbol "Shqiponjėn mbretėrore". Ishte besimi i popullit darda-no-thesprot, qė e krijoi bazėn mitike tė Euro-Azisė.

Krahėt e Shqiponjės ishin shenja tė veēanta tė Zotit. Kurdoherė i kemi shoqėruar shenjat e shenjta, tė Zotit tė Madh, madje edhe tė Zeusit, nė Dodonė[6], tė cilėt ishin pellazgė, ilirė, epirotė, pra shqiptarė nga Epiri, dhe dihet se mbreti i epirotėve, Pirro i II-tė, elitėn e tė tij, nė luftėrat papushim, i ka quajtur "shqiptarė", tė cilėt e kanė mbajtur plisin e bardhė (borean-ngjyra e borės), gjė tė cilėn e ka shpjeguar Xhusepe Katapano, nė librin e tij "Thoti, fliste shqip"[7]. Na mjafton fotografia e Uliksit, me plis tė bardhė nė kokė, nė studimin e pėrmendur tė Fatbardha Demit, qė tregon shtegun nga lashtėsia deri nė ditėt e sotme, tė pellazgėve, ilirėve, maqedonėve, epirotėve, pra tė shqiptarėve. Qė nga lashtėsia antike, mijėra vjet para lindjes sė Krishtit, e deri te mbretėrit e famshėm tė Pirros, Lekės sė Madh, tė Konstandinit tė Madh, tė Justinit, tė Justinianit, deri te Anastasi, etj. kanė patur krahaz shenjave tė tjera edhe shqiponjėn, shenjėn e Zotit ose njė pendėl tė saj. Kjo gjė ishte mjaft domethenėse, qė ėshtė ndjekur nga mbretėrit e antikės sė lashtė, tė Euro-Azisė, tė Gadishullit Ilirik, tė Ilirisė deri nė fund tė Evropės, tė Romakėve, tė Bizantėve, pėr ta theksuar lidhjen nė vazhdimėsi.

Fiset epirote nė antikitet

Malet Dodoniane me Tomorin dhe Tomarin ne dy skajet

Edhe te Kostandini i Madh ishte njė lidhje me Zotin. Ai ishte prej Nishit tė Ilirisė. Tė hėnėn, 11 maj 330 ėshtė themeluar perandoria Bizante dhe deri nė shkatėrrimin dhe rėnien sė kėsaj perandorie, pas 1123 vjetė e 18 ditė, tė ekzistencės dhe tė luftėrave nė tė tri kontinentet, kryesisht me pretendime fetare dhe ortodokse, deri nė likudimin mė barbar qė njeh historia, tė mbarė familjes perandorake epiroto-ilire, deri nė mė tė voglin, nga sulltani otoman Mehmeti II, tė martėn, me 29 maj 1453. Askund nuk theksohet pėrkatėsia kombėtare, sepse ėshtė thelbėsore dhe duhet patjetėr tė ipet. Nė radhė tė parė duhet theksuar karakteristikat kombėtare, pėrballė atyre fetare. Feja ėshtė njė gjė e doemosdoshme qė prej pellazgėve, sepse ata e kanė ditur se pa fenė nuk mund ti sundojnė njerėzit, qė kanė qenė kryesisht "tė pa ditur". Pėr fenė, ishim tė dhėnė, pos luftėrave qė nuk i bėnim kurrsesi me ata qė dinin "tė rrinin" nėn krahėt e tyre. Pėr iliro-dardano-epiroto-shqiptarėt, ka mbetur ters e marta, qė pėrpos rreziqeve qė i sjellė, ėshtė njė ditė nervoze, dhe askujt nuk i kujtohet ajo ditė, me 29 maj 1453, ka qenė "e martė", kur ka rėnė nėn masakrėn e perandorisė osmane e tėrė perandoria shqiptare, dhe po e quaj kėshtu duke pasur si karaktiristikė etninė e tyre epirotase, qė ėshtė shqiptare, me perandorin dhe familjen e tij, Kostandinit XI-Paleologut. Ai ka qenė tėrėsisht epirot, nga njė krahinė domethėnėse pėr shqiptarėt, qė flisnin shqip. Gjuha shqipe flitej vazhdimisht qė nga ajo kohė, nga koha e Pirro Neoptolemit, tė Aleksander Molosit, tė Bardhylit (Ylli i Bardhė), bijėve tė tij, Klejtit dhe Glaukut, tė Aleksandrit tė Madh[8], nga prijėsi i shenjtė qė ne duhet ta nderojmė, epirotasi njohur Pirroja II, Ajakidi[9]  qė na la tė quhemi prej atėherė "shqiptarė", dhe nuk mendohemi se kjo ditė ėshtė "ditė terse e javės", jo nė radhė tė parė pėr "botėn greke", siē shprehet kėshtu John Julius Norwich, autor i kėsaj vepre[10], por ėshtė nė radhė tė parė pėr shqiptarėt. Ai nuk e shesh se shqiptaria (pellazgia, iliria, thrakia, epiri, maqedonia dhe dardania), pas shumė vitesh tė sundimit tė gotėve, ėshtė vendosur nėn sundimin e Perandorisė Bizantine, tė Konstandinit tė Madh, tė Valentinit, tė Justinit, tė Jutinianit I dhe tė Justinit tė II. Koha e sundimit tė Jistinianit I (527-565), pėr tė cilin mėson e tėrė Italia dhe bota studimore "Korpusin Juridik Civil" tė perandorit shqiptar, qė "ka qene periudha mė e ndritur e hitorisė bizatine pas Konstandinit tė Madh"[11], dhe nuk e pėrmend askund cilėsinė e tij kombėtare ilire, dardane, shqiptare, tė cilės i ka shėrbyer denjėsisht me tėrė jetėn e tij. Ai e ēliroi Ilirikun nga varėsia e Selanikut, qė ishte katolike romake, dhe vendosi nėn juridiksionin e tij Prevalin, Dardaninė, Epirin e Ri, Moesitė, dhe dy Dakitė, vetėm se kufijtė krahinorė do tė ndryshojnė nė vazhdimėsi, dhe qė kryesisht pėrbėheshin: Prevalia shtrihej nga Shkumbini nė veri, deri nė luginat e Zetės dhe Maricės; Dardania shtrihej nė lindje, duke pėrfshirė edhe krahinat e Kosovės; kurse Epiri i Ri shihej nga Shkumbini nė jug, deri nė lumin e Vjosės. Shkodra u  gjet nėn mbikėqyrjen kishėtare tė Ohrit ortodoks, ndėrsa pjesa lindore e Ilirikut mbeti nėn varėsinė e Selanikut dhe nėn kishėn kishėtare tė Romės, sado qė ushtria e famshme e Justinianit I korrėn mjaft suksese nė fushatat e tyre vendimtare kundėr vandalėve, gotėve dhe bullgareve[12].  

Arif Mati dhe Fatbardha Demi nė njė intervistė

Shqiponja mbretėrore- Aquila chrysaetos Linnaeus

Skulptura e Ulisit nga antikiteti me plis tė bardhė

Pėrse harrohen kėshtu vallė shqiptarėt, pra pellazgėt, ilirėt, epirotėt, dardanėt dhe maqedonėt, qė do tė emėroheshin nga shtrirjet nėpėr krahinat e ndryshme, nė tė cilat jetonin e flisnin, tė cilėt e kishin tė njėjtėn gjuhė iliro-epirote, gjuhėn shqipe, me tė gjitha dallimet nė rajonet e pavarura qė flitej? Pse e harrojnė gjuhėn epirote, qė ėshtė e njėjta gjuhė me gjuhėn shqipe, dhe Sami Frashėri jo rastėsisht qė nė Rilindjen Kombėtare e quante Greqinė "vendin e stėrgjyshėrve tanė, tė Ilirėvet"[13], sepse i kishte Epirotėt, ndėrsa Gjergj Kastrioti-Skenderbeu mbiquhej "Epirotarum Pricipis"[14], sepse qe vendi i shenjtė shqiptar.

Shqipėria ėshtė vendi qė zotėron gjuhėn mė tė vjetėr tė Evropės. Emrat e mitologjisė sė ashtuquajtur greke, oronimet, toponimet, eponimet, anthroponimet, mund tė shpjegohen vetėm pėrmes gjuhės sė sotme shqipe. Ajo ia ka dhuruar Evropės dy nga qytetėrimet mė tė ndritura: atė qė quhet e "grekėve", nėpėrmjet pellazgėve dhe atė romake, nėpėrmjet Etruskėve[15].

A mund tė kenė lexuar shkencėtarėt e huaj libra tė tillė, si: "Ilirėt dhe Iliria te autorėt antikė"[16], "Shqiptarėt dhe problemi pellazgjik"[17], "Fundi i misterit etrusk"[18], "Epiri, pellazgėt, etruskėt dhe shqiptarėt"[19], "Pellazgėt dhe stėrgjyshėrit e kombit shqiptar"[20], "Pellazgėt dhe stėrgjyshėrit e qytetėrimit botėror"[21], "Enigma nga pellazgėt te shqiptarėt"[22], "Ilirėt-historia, jeta, kultura, simbolet e kultit"[23], "Antikiteti-hellenėt janė ilirė tė zbritur nė Egje"[24], "Pellazgėt, origjina jonė e mohuar"[25], "Avranitėt dhe prejarja e grekėve"[26], "Iliriciteti i ma-qedonasve dhe epirotasve"[27], "Gjenet, popujt dhe gjuhėt"[28], "Albanėt, pellazgo-iliro-shqiptarėt me famė botėrore"[29], "Rolli pellazgo-ilir nė formimin e kombeve dhe gjuhėve evropiane"[30], "Maqedonia shqiptare, nė dritėn e teksteve dhe dokumenteve historike"[31], etj., etj., do tė kishin patur njė pasqyrė mė tė plotė tė gjithė qė nisen pėr studim tė Perandorisė Bizantine.

Pėrveq luftėrave qė janė bėrė pėr ta okupuar Gadishullin e Ilirisė, nuk ka mundėsi tė "zbrazet" tėrėsisht nga ilirėt, dardanėt, trakėt, maqedonasit dhe epirotėt kjo hapėsirė qė quhet sot "Ballkan" dhe t`ua "lėshojė" vendin "kombeve sllave", qė nuk e kishin kėtė vend, psh. serbėt u formuan si komb nė gjysmėn e dytė tė shekullit XIX dhe nuk egzistonin fare nė Ballkan nė vitin 326. A ka mundėsi njė studius i tė gjitha dokumenteve bizantine tė thotė se "shpura perandorake mbėrriti nė Serbi"[32] gjatė arrestimit dhe vrasjes nė Itali pėr shkakun e njė intrige tė Krispos, Liciniantit dhe Faustės, djalit dhe gruas sė parė nga ana e Konstandinit tė Madh dhe nga kjo gjė "duket" sikur "serbia" paska egzistuar? Nė vitin 326 nuk ka egzistuar Serbia. Nė kohėn e jetės sė tij tė Konstandinit tė Madh, i lindur nė Nish, kjo zonė nuk ka pasur "serbė". Serbia nuk ka egzistuar nė kėtė periudhė. Pesėqind vjet errėsirė osmane nuk na kanė lėnė tė shohim asgjė, qė na lė nėn njė plaf tė rėndė tė frymėmarrjes. Pjesėrisht e kemi humbur vetėdijen. Nuk kemi gėzuar as tė drejtėn elemetare tė shkrimit tė gjuhės dhe historisė sonė, prandaj jemi tė gllabėruar nga ndenja jonė kulminante pėr tu zhdukur si komb. Historinė e "mėsuam" nga armiqtė fqinjė, me dhunė e dredhi tė paparė, duke tentuar tė marrin qindra fakte tė frymimit tonė nėn kulturėn e gjuhėn greke. Greqia, e para, na quan me tė pa drejtė "grekė" dhe nuk e shohim aspak kėtė gjė. ēdo gjė sillet nė qark, nė formė rrethi. Prej mbrėmjes deri nė mėngjes, ėshtė errėsirė e plotė. Nata e thellė osmane ka pasur ēmendurinė tonė deri nė zhdukje nga vetvetja, nga harrimi i pėrkatėsisė kombėtare, sa shqiptarėt i thoshin vetes me krenari "jam turk, elhamdurilah".

Nė mjegullėn e dendur tė errėsirės sė natės osmane, pa u gdhirė mirė, vrapojnė tė ligjtė fqinjė, qė tė marrin trojet tona autoktone me likuidimin pa shpirt tė shqiptarėve: gra, pleq e fėmijė...

Por, ti lėmė kėto dhe ti kthehemi veprės dhe temės sonė. Meqe vepra qė po flasim nuk ka "kurrėfarė pretendimi akademik"[33], siē e vėrėn edhe autori, shpjegon se heroizmi i perandorit ishte bėrė njė me heroizmin e shtetasve tė bizantit, tė cilėt ishin mistik dhe qė e kishin nė gjak Krishtin, Shėn Mėrinė dhe shenjtorėt, bashkė me kryqin origjinal e tė shenjtė tė Jerusalemit, por qė mė vonė e tėrė perandoria u kthye nė njė autokraci, nė teokraci tė pushtetit fetar, me njė perandor tė gjithėfuqishėm, qė trajtohej nė njė rang me apostujt dhe printe fenė. Sado qė autori i shpjegon aspektet fetare gjatė mbijetesės sė kėsaj perandorie, nuk i jep tė drejtė nė kėto rrethana kombit ilir dhe "harron" se kėtu kanė jetuar ilirėt, dardanėt apo shqiptarėt; se gjithmonė Durrėsi ėshtė i njėjti vend, vendi i perandorit Anastas I, shqiptar, qė ka sundur Perandorinė Bizantine, prej vitit 491 der nė vitin 518, etj.

Tė gjitha luftėrat qė i ka paraprirė ky komb nėn ortodosizmin, i ka bėrė pėr "atdhe e pėr fe" dhe nuk e thonė kombin pėr vetveten, sepse, si thotė autori, ėshtė njė popull parasegjithash mistik, pra qė duhet ti interesojė mė shumė besimi mistik, se sa lavdėrimet. Kėtė gjė e kuptuan nė radhė tė parė tre armiqtė tanė mė tė rrezikshėm, grekėt, bullgarėt dhe sllavėt. dihet, se grekėt, pėr ta ruajtur tė pashkatėrruar ortodoksizmin deri nė ditėt tona, ia dhanė fqinjėve tanė, qė ishin njė shtresė e dytė e popullsisė sė perandorisė bizantine, bullgarėve, sllavėve dhe serbėve, nga tė cilėt, kėta tė dytėt do tė krijoheshin mė vonė si komb, "tė drejtėn e parė gjuhėsore", si ndihmė tė tyre, pra gjuhėn sllavishte, tė themeluar nga Cirili dhe Metodi, e cila nuk njihet nga moravėt e ilirisė, por tė cilėn, do ta pėrdorinin pėr pėrthimet fetare, pėr shėrbimet fetare dhe liturgjike, por edhe kulturore sllave.  

Me 15 shkurt 438 ndahen Lindja dhe Pėrėndimi, derisa e sundon tėrė Perandorinė Romake perandori Valentin. Autori e sheh me tė drejtė pasionin teokratik grek qė pėrpiqet tė shkaktojė kryengritje, por nuk mund t`i ndizte e t`i ndante "shpirtėrat" se sa marrrėdhėnia qė kishte tė bėndte me Krishtin dhe Atin e Shenjtė. Me spekullimet teologjike janė nxitur figurat karizmatike, si p.sh. Jovan Kristozomit[34], por ato nuk kishin sukses. Jesu Krishti ishte pellazgė dhe mbahej me ebrejtė. Jesus, do tė thoshte JE-ZEUS, Je-Zot, nga pellazgishtja, d.m.th. nga shqipja, sepse tė tjerėt e quanin kėshtu, pasi qė ai jepte shenjėn e gjallė tė pėrtėrinte Zotin e Madh. Mbiemri Krishti (Cristus) do tė thotė "i kryqėzuar", qė jobesimtarėt e kryqėzuan nė kryq. Bizantinėt e donin, sepse ishte i tyre. Vrapuan qė ta gjėjnė e t`a marrin nė Jerusalem me vete Kryqin e Shenjtė dhe e sollėn nė Konstantinopojė.

Tė gjitha luftimet mė tė rrebta tė sheteve qė i pėrbėnjė tri kontinentet, para, gjatė dhe pas Perandorisė Bizantine kanė pasur karaktrer ekskluziv fetar, pos luftimeve tė shpeshta grabitėse tė disa popullatave dhe fiseve tė pa fe, nga Azia dhe Lindja. Tjetėr formė kanė pasur "luftėrat pėr pavarėsi", tė disa vendeve tė veēanta, gjatė rėnies sė Perandorisė Osmane...

Si duket J.J. Norwich ka rėnė viktimė e literaturės qė ka pėrdorur, siē kanė rėnė tė gjithė studiusit e botės pėrėndimore para tij, si p.sh.: "Revue des étude grecque", "Revue des étude byzantines", "Historiens grecques", "The Byzatine Empire", "History of the Estern Roman Empire", "Storia dell`impero bizantino", "Figure byzantines","Les personages byzantines de l`Alexiade", "L`empereur Héraclius et l`Empire byzantine", "Constandine the Great", "Le Grand Palace de Constatinople et le livre des cérémonies", etj. Kėto vepra janė botuar nė metropolet botėrore, si nė Istambul, Bucurest, Torino, Palermo, Rome, Milano, Paris, Leuver, Wien, Leipzig, Stuttgart, Bonn, Bruxelles, Barcelona, London, Oxford, Washington, New-York, Boston, Cambridge, etj. dhe ia imponojnė autorit, sikurse zonjės Averil Camerun apo zotėriut nga Amerika, Ferdinand Schevill, e tė tjerėve si kėta, qė shkruajnė pėr kėtė temė mbi literaturėn e metropoleve tė tyre, tė theksojnė gjuhėn qė kanė folur, greqishten, dhe literaturėn qė iu ėshtė referuar bazave tė gjuhės sė pėrdour greke, por qė "e harrojnė" se ajo ėshtė ndėrtuar mbi bazat e gjuhės sė folur pellazgo-shqipe. Harrojnė se gjuha greke ėshtė bėrė gjuhė zyrtare nė vitin 1000, pas daljes sė fjalorit tė madh greqisht "Sounda"[35], duke ia lėnė gjuhės zyrtare, latinishtes, vendin pėr mjediset ushtarake. Gjuha latine pėrdorej baras me greqishten, nė shkrimet zyrtare perandorake dhe nėpėr shkollat profesionale tė Kostantinopojės. Kjo do tė thotė se mė parė gjuha latine ka qenė gjuhė zyrtare dhe parakrakisht ėshtė folur gjuha pellazgo-ilire, gjuha antike pellazgėve hyjnor, mes thrakishtes dhe ilirishtes, krahas greqishtes, qė disa gjuhėtarė quajnė protoshqipe, pra parashqipe, gjuhė vetijake dhe qė

nuk u greqizua, romanizua apo nuk u sllavizua nga ndikimi i tyre i fortė, sado qė shkencėtari austriak, Joachim Matzinger, shprehet se ajo nuk ishte "as shprehje e ilirishtes, as e trakishtes, por paraardhėse e shqipes"[36], qė nuk ka tė drejtė nė dy tė parat, tė cilat nuk i njeh.

Gjuha shqipe ka histori mijėvjeēare, i ka ruajtur tiparet karakteristike, sikurse pavarėsinė e saj. Kjo gjuhė nuk kishte kaligrafi dhe shtypshkronja, ndėrsa greqishtja i kishte. Greqishtja e re nuk e kupton greqishten e vjetėr dhe duhet tė shėrbehet me deshifrimet e shqipes, sidomas tė dialekteve tė saj, veēanėrisht tė gegėrishtes.

Epirotėt flisnin gjuhėn shqipe, por shkruanin me alfabetin e Kadmit, nė tė folmen fenikase. Ėshtė gabimisht tė quhen "grekė" ata qė flitshin kėshtu "gjuhėn greke" dhe ėshtė gabimisht tė quhen "latinė" ata qė e pėrdornin latinishten. Mė vonė, janė quajtur "sllavė" ata qė e pėrdorėn gjuhėn sllave. Kėto gjuhė kanė marrur fjalė nga pellazgo-iliro-epiroto-trake qė quhej "gjuha shqipe", tė cilėn e kanė folur mbarė popujt qė e kanė krijuar Evropėn[37], popujt qė folėn me kohė gjuhėn latine, frenge, spanjolle, gjermane, angleze, baltike, rumune dhe sllavishte.

Studimet e fundit kanė vlerė tė rėndėsishme. Kėtu futen studimet e Aref Matheut, nė Universitetin e Sorbonės[38], studimet gjuhėsore tė Luigi Luca Cavalli-Sforca[39] apo studimet kundėr Shuflait tė Prof. Dr. Leonard Priftit[40].

Liugi Luca Cavalli-Sforza e vendos nė ballė tė gjuhėve indo-gjermane gjuhėn shqipe qė ėshtė plotėsisht e drejtė, por shkon nė kundėrshtim tė grupit tė gjuhėve indo-gjermane...

Secili qė do tė kishte shkruar pėr periudhėn e thyerjeve tė mėdha, pėr kohėn e lashtė, pėr Peradorinė Bizantine, do ta kishte ditur sa i pathyeshėm ishte populli shqiptar; cili ka qenė roli i shqiptarisė dhe i gjuhės shqipe nėn kėtė perandori, pa marė parasysh studimet e vlerėshme tė Niko Stylos, mikut tim tė veēantė; tė Nermin Vlora-Falaskit, dhe tė tjerė.

Do tė shohim mė tutje nė vijimin e kėsaj teme...

 



[1] Norwich, John Julius "Bizanti, shkėlqimi dhe rėnia e njė perandorie (330-1453)", Eugen, Tiranė 2005

[2] shėnimet biografike pėr autorin.

[3] J.J. Norwich, vepra e cituar, faqe 64.

[4] sikoni pėr kuriozitet artikullin e Agim Shehut, nė www.ereniku.net, "Konstandini i Madh shkoi me flamur e simbol tė ilirėve, shqiponjėn me dy krerė".

[5] Fatbardha Demi, "Rruga e zbulimit tė besimit pellazg dhe i vashės krahė-shqiponjė", lexuar nė Simpozuimin e II-tė Ndėrkombėtar, Tiranė, 9-10 Nėntor 2012, apo tė dhėnė nė www.pashtriku.org

[6] shikoni librin e Ilir Cenollarit, "Profecitė e Zotit tė Tomorit" Jolanda, Tiranė 2010.

[7] Xhusepe Katapano, "Thoti fliste shqip", Botimet Enciklopedike, Tiranė 2007.

[8] Edwin Jacques, "Shqiptarėt-Historia e popullit shqiptar nga lashtėsia deri nė ditėt e sotme", Kartė e pendė, Tiranė 1997, faqet 92-172.

[9] Aref Mathieu, "Mikenėt-Pellazgėt, Greēia ose zgjidhja e njė enigme", Tiranė 2008, faqe 216.

[10] J.J.Norwich, libri i pėrmendur, faqe 351.

[11] E. Jacques, vepra e pėrmendur, faqe 172.

[12]  po aty, faqe 173.

[13] Sami Frashėri, "Grekėria ishte vendi i stėrgjyshėrve tanė, i Ilirėve", www.pashtriku.org.

[14] Shiko veprėn e Fan Stilian Nolit, “Historia e Skenderbeut, Mbretit tė Shqipėrisė”, Shtypėshkronja Dielli, Boston 1921, ose “Veprat 1-7”, “Rilindja”, Prishtinė 1988.

[15] Aref Mathieu (Arif Mati), "Pellazgėt antik egzistonin dhe egzitojnė edhe sot nėpėrmjet tė shqiptarėve"- bisedė me Fatbardha Demin, www.pashtriku.org

[16] Akademia e Shkencave e Shqipėrisė-Instituti i Arkeologjisė, "Ilirėt dhe Iliria, te autorėt antikė", Botimet Toena, Tiranė 2002.

[17] Spiro Konda, "Shqiptarėt dhe problemi pellazgjik", Eugen, Tiranė 2011.

[18] Zekeria Majami, "Fundi i misterit etrusk", Shtėpia Botuese e Librit Politik, Tiranė 1964.

[19] Shaban Demiraj, "Epiri, pellazgėt, etruskėt dhe shqiptarėt", Infobotues, Tiranė 2008.

[20] Sotir Lashova: "Pellazgėt, stėrgjyshėrit e Kombit Shqiptar", Tranė 2007.

[21] Ali Eltari (Lapi), "Pėllazėt, krijuesit e qytetėrimit botėror", Grand Prind, Tiranė 2008.

[22] Robert d`Angely, "Enigma- nga pellazgėt te shqiptarėt", Botmet Toena, Tiranė 1998.

[23] Aleksandėr Stipēevic, "Ilirėt-historia, jeta, kultura, simbolet e kultit", Botimet toena, Tiranė 2002.

[24] Eva Brinja, "Antikiteti-hellenėt janė ilirė tė zbritur nė Egje", Ilar, Tiranė 2005.

[25] Dhimitėr Pilika, "Pellazgėt, origjimna e jonė e mohuar", Botimet Enciklopedike, Tiranė 2005.

[26] Aristidh Kola, "Avranitėt dhe prejardhja e grekėve", Botomet Toena, Tiranė 2008.

[27] Arsim Spahiu, "Iliriciteti i maqedonėve dhe i epirotėve", Mėsonjėtorja, Tiranė 2006.

[28] Luigi Luca Cavalli-Sforza, "Gjenet, popujt dhe gjuhėt" Besa, Tiranė 2012

[29] Elena Kocaqi, "Albanėt, pellazgo-ilirėt-shqiptarėt me famė botėrore", Plejad, Tiranė 2008.

[30] Elena Kocaqi, "Roli i pellazgo-ilir nė formimin e kombeve dhe gjuhėve europiane", Plejad, Tiranė 2009. 

[31] Grup autorėsh, "Maqedonia shqiptare, nė dritėn e teksteve dhe dokumenteve historike", Vėllimi i I, Tringa Design, Tetovė 2009.

[32] J.J.Norwich, vepra e pėrmendur, faqe 21.

[33] po aty, faqe 11.

[34] po aty, faqe 51

[35] Averil Camerun, "Bizantinėt", Dituria", Tiranė 2008, faqe 228.

[36] Elsa Demo, "Gjuha shqiptare nuk ėshtė bijė e ilirishtes", Agjencioni Floripress, 16.10.2012. 

[37] Elena Kocaqit, "Roli i pellazgo-ilir nė formimin e kombeve dhe gjuhėve europiane", Emal, Tiranė  2009.

[38] Aref Mathieu, "Shqiptarėt-historia dhe gjuha. Odiseada e njė populli parahellen", Plejad, Tiranė 20007.

[39] Luigi Luca Cavalli-Sforza, "Gjenet, popujt dhe gjuhėt", Besa, Tiranė 2012.

[40] Pro. Dr. Leonard Prifti, "Shqiptarėt, grekėt dhe serbėt", Eugen, Tiranė 2010.


 

 


 
Filozofi
         dhe letėrsi

|Citate dhe proverba| |Citate sipas autorėve| |"Xhevahire" nga Reis Mirdita|

Altruizmi-Egoizmi Dashuria Edukata Gruaja Mali Natyra Qesėndi
Arsimimi Dashuria (II) Ėndėrrat Humori Mėdyshja Ndryshimi Rrena
Art-Dhunti Dashuria (III) Fėmijėt Imagjinata Miqėsia Nga-fėmijėt Skamja
Besimi Dashuria (IV) Filozofia Inteligjenca Mosha Nga-Vizitorėt Vetitė
  Dituria Fjalėbutėsia Jeta Motivimi Optimizmi Vjedhja
  Drejtėsia Frymėzimi Lakmia Muzika Paqa Xhelozia
      Lotėt   Paragjykimi Tė-pandara
      Lumturia      
____histori kombėtare, vėshtrime, debat, politikė, letra tė hapura____ © Tė gjitha tė drejtat e rezervuara.
Copyright © 2007 [ http:// www. filolet.com ] Tous droits réservés.
Révision : 28 nov. 2012 14:06:32 +0100 .