Filozofi
     dhe
letėrsi

__histori kombėtare, vėshtrime, debat__

Ballina

Letėrsi

Filozofi

Histori

Opinione

Intervista

Citate

Kritikė

Nga i njejti autor:

EVROPA E BASHKUAR DHE SHQIPTARĖT (I)

EVROPA E BASHKUAR DHE SHQIPTARĖT (II)
EVROPA E BASHKUAR DHE SHQIPTARĖT (III)
EVROPA E BASHKUAR DHE SHQIPTARĖT (IV)
EVROPA E BASHKUAR DHE SHQIPTARĖT (V)
EVROPA E BASHKUAR DHE SHQIPTARĖT (VI)
EVROPA E BASHKUAR DHE SHQIPTARĖT (VII)
EVROPA E BASHKUAR DHE SHQIPTARĖT (VIII)
EVROPA E BASHKUAR DHE SHQIPTARĖT (IX)
EVROPA E BASHKUAR DHE SHQIPTARĖT (X)
KOSOVA ĖSHTĖ NJĖ KOSOVĖ TJETĖR NGA KJO QĖ E KEMI NJOHUR
ARMIQTĖ MĖ TĖ RREZIKSHĖM GJATĖ RĖNIES SĖ PERANDORISĖ BIZANTINE (I)
ARMIQTĖ MĖ TĖ RREZIKSHĖM GJATĖ RĖNIES SĖ PERANDORISĖ BIZANTINE (II)
ARMIQTĖ MĖ TĖ RREZIKSHĖM GJATĖ RĖNIES SĖ PERANDORISĖ BIZANTINE (III)
ARMIQTĖ MĖ TĖ RREZIKSHĖM GJATĖ RĖNIES SĖ PERANDORISĖ BIZANTINE (IV)
ARMIQTĖ MĖ TĖ RREZIKSHĖM GJATĖ RĖNIES SĖ PERANDORISĖ BIZANTINE (V)
ARMIQTĖ MĖ TĖ RREZIKSHĖM GJATĖ RĖNIES SĖ PERANDORISĖ BIZANTINE (VI)
ARMIQTĖ MĖ TĖ RREZIKSHĖM GJATĖ RĖNIES SĖ PERANDORISĖ BIZANTINE (VII)
ARMIQTĖ MĖ TĖ RREZIKSHĖM GJATĖ RĖNIES SĖ PERANDORISĖ BIZANTINE (VIII)

Ballina / Histori kombėtare - EVROPA E BASHKUAR DHE SHQIPTARĖT (VI)

 

EVROPA E BASHKUAR DHE SHQIPTARĖT (VI)

Brahim AVDYLI:

 

Nė pjesėn paraprake e kemi vėrtetuar se Dodona e ka prejardhjen nga malet e larta tė Tomorit, tė Shqipėrisė, pėr tė cilėn na flet me gjuhėn e malit tė shenjtė Perikli Ikonomi; na flet me gjuhėn e emėrtimeve rreth e rrotull kėtyre bjeshkėve tė larta e tė shenjta, qė e ruan kudo kjo bjeshkė e madhe shqipe deri nė ditėt e sotshme; me gjuhėn shkencore tė shkencėtarėve tė vjetėr grekė, qė analizohen nėn dritėn e gjuhės sė mbetur gjallė, gjuhės shqipe, dhe bėjnė fjalė vetėm pėr malet e Tomorit, sado qė kanė gėrmuar nė Janinė tė Epirit pellazgo-ilire, gjoja sikur janė “nė tokė greke”, duke gjurmuar. Nė radhė tė parė, e kemi deshifruar ēka do tė thotė “Epiri”, sado qė Evropa na e nxjerrė pėr “tokė greke”.

Por, ende do tė merremi me Dodonėn, me qytetin e Dodonės sė dytė, e cila nuk e “sheh detin”, nuk ėshtė “dimėrkeqe”, dhe nuk e ka Lopėsinė pėr skaj, as fushat e pambarim tė Myzeqesė. Nė e kemi parė se “qyteti i Dodonės”, i ka nė tė vėrtetė dy vende nė Shqipėri, rreth Tomorit dhe nė Tomor. “Shkencėtarėt” gjurmojnė rreth “qytetit tė parė” tė Dodonės dhe nuk e shohin Dodonėn e Tomorit. Pseudoshkencėtarėt dhe shkencėtarėt e vjetėr Evropian e greko-sllavė, apo tė Botės i numėrojnė “zbulimet” e tyre, sikur atje fillon miti i krijimit tė botės dhe mitologjia “greke”. Ky ėshtė pėr ta “qyteti i parė”, sepse nuk e shohin tė vėrtetėn. De fakto, ai ėshtė qyteti i dytė apo i tretė i Dodonės, i ndėrtuar nė Tomar tė Epirit, “i lakuar” nga pendėt greke, qė duan ta nxjerrin “zanafillėn” e botės nga “territori grek”, i cili ėshtė grabitur nga grekėt pamėshirė, d.m.th. prej territorit pellazgo-ilir, prej duarve dhe mendjeve tė tyre.

Ne do tė futemi nė njė analize shkencore me libra tė veēanta tė kėsaj ēėshtje, qė ėshtė e domosdoshme tė merren nė kėtė shqyrtim. Ne po e fillojmė sė pari me Niko Stylon, duke vazhduar me tė tjerė.

Niko Stylo e fillon kėtė shqyrtim me studimin e Mumies sė Alkmenės, tė gjetur e tė ruajtur nė Muzeun Kombėtar tė Zagrebit, nė Pavionin e Arkeologėve tė Egjyptit, e cila ėshtė kufoma e njė gruaje, e njohur si Agramer Mumia. Sipas Plutarkut, tė theksuar nga vetė Niko Stylo, ēvarrimi dhe varrimi i Alkmenės ka ndodhur nė kohėn e Faraonit Nektanavi i Parė, mbretėrimi i tė cilit ėshtė mė 378 p.e.s., d.m.th. nė hapėsirėn kohore qė e pėrcakton analiza e karbonit tė cohės sė linit, me tė cilėn ėshtė mbėshtjellė ajo, d.m.th. Mumia e Zagrebit.1

Sipas Niko Stylos, varri i Alkmenės ishte nė Dodonėn e lashtė, mu pranė pemės sė lisit tė shenjtė, lisat e Figos.2 Pa u futur nė librat e Apollodorit dhe autorėve tė tjerė, tė gjenealogjisė sė emrave apo miteve “helene”, siē i quan me tė padrejtė autori, kur e bėn gabimin e parė shkencor, as nėse ėshtė Alkmena nėna e Herkulit pėr grekėt apo jo, ne po merremi vetėm me analizat e tekstit tė Mumies, qė janė me alfabetin jonik, alfabet i vjetėr dhe pikėrisht i alfabetit qė e pėrdorte kleri i Dodonės sė lashtė, pėr ne i Dodonės sė dytė apo tė tretė, i cili ndjek njė pėrvojė tjetėr nga metoda e shkrimit tė sotshėm tė gjuhėve Evropiane dhe tė gjuhės shqipe, pra qė fillonte nga e djathta e shkonte nė tė majtė.

Gjuha e tekstit ėshtė gjuha jonike dhe gjenealogjitė nuk janė shkruar me tė njėjtin dialekt. Kjo ėshtė arsyeja qė specialistėt tė kėtij teksti pretendojnė se gjenden nė gabimet ortografike dhe se pranojnė se nuk dinė ēfarė gjuhe flisnin etruskėt e vjetėr dhe mendojnė se ky shkrim atyre u pėrkiste.

Por, kėtu ėshtė njė plotėsim i veēantė qė e bėn Niko Stylo, e tė cilin e lėnė pothuajse tė gjithė “shkencėtarėt” para tij. Askujt nuk i shkon ndėrmend tė analizojnė emrat sipas kuptimit tė tyre historik dhe tė gjejnė se prej cilės gjuhė kanė filluar tė shkruhen ata. Mund ta kuptojnė deri diku se deti i “jon-ė” e ka domethėnien e vetme sipas gjuhės shqipe, sepse ai, sipas greqishtes nuk ka kuptim. Ai nuk shpjegohet pa gjuhėn e sotme shqipe. Kėtyre gjurmuesve nuk u bien ndėr mend qė tė njohin ligjet e kėtyre gjuhėve dhe vrapojnė vetėm pas “emrave” tė zotave, tė veshur me dhunė me petkat “greke”, me mija petka tė “mitologjisė greke”, qė de fakto nuk janė “greke”, por pellazge-shqipe.

Dialektet jonike, mandej edhe ato dorike, sipas Niko Stylos, ne i quajmė sot dialekte tė gjuhės sė mbetur gjallė, gjuhės shqipe.3 Dodona, po ashtu sipas tė njėjtit, “ishte e vetmja nė Epirin e vjetėr dhe tė vonshėm”,4 dhe se “pėr Dodonėn do tė shkruante vetė njė libėr tė veēantė”.5 Ky ėshtė gabimi i dytė shkencor qė e bėnė edhe vetė Niko Stylo, sepse “Dodona” e tij nuk “e sheh detin”, nuk i ka “malet e lashta plot me vėgjej”; nuk i ka “100 burime”; nuk ėshtė “dimėrkeqe”; nuk ėshtė para saj “fusha e gjerė e Myzeqesė”; nuk ėshtė “Lopėsia” e vjetėr, etj.

Varrin e Almenės e pėrcaktonte nė Oropin e sotėm, pranė kishės sė Shėn Josipit, tė cilėn e gjeti banori i fshatit, Jorgo Petriti, gjatė hapjes sė njė varri tė lashtė, pra Mumien, tė mbėshtjellė me fasho dhe me ndėrmjetėsimin e gjyshit tė Niko Stylos, e dėrgoi nė Tergjest.6

Tė dhėnat mbi kėtė Mumie i gjejmė te Serafim Ksenopulos, i cili ishte bėrė Metropol i Artės, me 27 Janar 1864. Nė librin e tij, ndėr tė tjera, thotė se ”midis kėtij fshati dhe malit Zalongo, mendojmė se ėshtė qyteti i Alkmenės, ku duken rrėnojat e njė qyteti tė lashtė” (aty, nė faqe 237). Kur thotė se janė “rrėnojat e njė qyteti tė lashtė”, Niko Stylo mendon se ėshtė fjala pėr qytetin e Dodonės, “tė vetmen”-siē e thotė ai, pra qytetin e dytė apo tė tretė apo me cilindo numėr.

Dihet se Alkmena apo Almena apo Alja ėshtė varrosur nė kohėn e Naktanavit tė parė, diku gjatė pėrfundimit tė sundimit tė tij nė vitin 378 p.e.s. Pirro Burri ka jetuar nė vitet 319-272 dhe e ka ndėrtuar gjatė kėsaj kohe Dodonėn e dytė. Ky shkencėtar na e jep se ėshtė ndėrtuar, Dodona “e vetme” nė Orop, pa pasur asnjė gjurmė tė kėtij qyteti tė lashtė nė rrėnojat e gjetura, pra Dodonės.

“Za-longo” ėshtė njė tog fjalėsh, sipas Niko Stylos, sepse “longo” shėnon njė pyll, ndėrsa “za” shėnon njė zė tė gjallė, por edhe tė pavdekshėm dhe Zalongo nėnkupton Pyellin e Alkminės. Emri i Alkminės ėshtė nė fakt Almina, sepse nė tekstet jonike shėnohet “Alje”, tė cilin, mė vonė, e shėnojnė edhe “Alie”, pra Almina, jo Alkmina. Kėshtu na del qyteti qė e pėrshkruan Plutarku, atje ku ėshtė gjetur varri i Alkminės, nė veri tė lumit Akeronda, siē e quajnė sot, ku siē thotė Plutarku se e pa nga Aliarto, qė kjo do tė thotė se ishte nė vendin e lashtė dhe tė ri, nė Orop. Duke shqyrtuar vendin pėrreth, na jepet Zalongo.

Siē thotė Serafim Ksenopulos, sipas Niko Stylos, “Lamari ėshtė vend i Epirit, qė nisė nė malin e Rinjashit dhe mbaron nė gjirin e Ambrak. Pėrmbledh 15 fshatra tė banuar me kristianė grekė (kur thotė “grekė”, ai bėn gabim tė madh, sepse nuk ka pasur “grekė” atėherė dhe aq mė pakė “kristianė grekė”, shėnimi i im, por po e citojmė ashtu siē ėshtė shkruar, sipas N. Stylos) e shtrihet deri nė vendin e Alminės sė vjetėr”. (Faqe 234, tė sė njėjtės vepėr tė Serafimit).

Nėse e kalojmė nė historinė kishtare tė viteve tė vona, nė atė zonė e kemi peshkopatėn e rogėve dhe tė Kozyllit apo Mezyllit, e cila mė pas ėshtė quajtur Manastiri i Kozyllit, nė Lindje tė Manastirit tė sotėm tė Zalongos. Kėta emra, me rrėnjė tė pėrbashkėt “yll”, qė do tė thonė “pyll”, janė domethėnėse, dhe fjalėt “koz” e “mez” janė fjalė avranitase, pra arbėrore, shqipe, qė e kanė kuptimin “virgjėri”, prej tė cilave fjala “mezė” e ka humbur kuptimin e saj tė drejtpėrdrejtė tė virgjėrisė dhe atė fjalė e gjejmė nė kuptimin “zogėz” dhe “kėrriq”, qė pėrdoret sot si metaforė pėr vajzat dhe djemtė e njomė, pra virgjėr.

Pyelli i Kozyllit apo Mezyllit e tregojnė se ėshtė Pylli i Virgjėreshės, ose edhe Pylli i Alies, pra Alminės, tė thėnė nga grekėt Alkminės.7

Aty mund tė jetė fillimi i qytetit tė Almenės, apo Alkmenės- siē i thonė grekėt, apo Aljes, siē e thonė nė origjinė arbėrit (pra avranitasit), nėnės sė Herkulit, i cili ka udhėtuar kudo, edhe nė Egjiptin e vjetėr, por kjo nuk ėshtė gjeneza e qytetit tė vjetėr pėr Dodonėn, as gjeneza “e vetme” pėr kėtė qytet- siē thotė Niko Stylo, por Dodona pa numėr, qė i bie nė Orop tė Greqisė sė sotme.

“Qyteti i Dodonės” shtrihet nga pendėt greke nė shumė treva, pėr tė pėrligjur tė dhėnat e tyre, sikur janė “atdheu” i tė parėve tė Evropės. Dinė tė thonė se “Zotat” dhe “Zeusi” ka lindur nė tokėn e tyre, qė e mbajnė ata, i kanė veshur me emra tė rrejshėm, me tipare tė rrejshme, me veti tė rrejshme, etj. Harrojnė se ata vetė e kanė cituar “origjinėn” e Greqisė prej pellazgėve, qė kanė shtrirje nėpėr territorin e sotshėm tė Greqisė, qė ėshtė njė gėnjeshtėr e shumėfishtė. Pellazgėt e vjetėr hyjnorė janė pellazgo-ilirėt dhe shqiptarėt, nuk janė grekėt. Pellazgėt e vjetėr kanė ditur tė popullojnė tėrė Evropėn dhe nuk janė grekėt. Pellazgėt e vjetėr dhe shqiptarėt e sotėm i kanė udhėhequr tė gjitha shoqėritė e vjetra, prej Mesopotamisė, Indisė, Babilonisė, Persisė, Sirisė, Libisė e Izraelit dhe Jordanisė, nėpėr Egjiptin e vjetėr, Libi, Etiopi, Algjeri, Marok e Spanjė dhe tėrė Evropėn, Ballkanin apo Gadishullin Ilirik, pa harruar Turqinė e sotme, qė mbanė aq shumė shqiptarė, dhe kthehemi prapė nė rreth, deri nė Indi. Pra, pellazgėt hyjnorė janė pellazgo-ilirėt, borealėt, shqiptaret.

Po tė mund tė quhej “Pellazgjia” vendi i tė gjitha trojeve tė gjėra anė e pėrtej, nė tė tri kontinentet ku kanė qenė, qė e pėrbėjnė njė “atdhe” tė kėtyre njerėzve tė parė, atėherė janė shqiptarė, pra pellazgo-ilirė, sepse e kanė mbajtur “plisin

e bardhė”, ndonėse sot flasin gjuhė tė tjera. Ēdo komb e ka historinė e vet, edhe kombi shqiptar. Tė huajt, rreth e rrotull, na kanė shkatėrruar, na kanė copėtuar; na kanė grabitur; na kanė zvogėluar; na kanė shtyrė me dhunė qė ti themi fjalėt e tyre “shkencore”, se ne nuk jemi tė parėt; se nuk jemi pellazgė; se madje nuk e flasin gjuhėn pellazgo-shqipe prej gjenezės sė kombeve; se jemi tė ardhur nė tokat tona autoktone; se nuk kemi pasur gjuhė; se vonė kemi filluar tė shkruajmė njė gjuhė prej “Formulės sė Pagėzimit”, nė vitin 1462, etj. kėto qė janė gėnjeshtra tė kulluara armiqėsore pėr ne, plot “shkencėtarė” shqipfolės, qė pėshpėritin nė gjumė gėnjeshtrat e mbjella me dhunė, gjatė dhunės mijėvjeēare mbi shqiptarėt. Dhe, nuk tė vjen ēudi kur i dėgjon “shkencėtar tė Evropės” qė i pėshpėritin dhe i rrisin kėto gėnjeshtra, sado qė nuk janė aspak tė vėrteta. Nuk ėshtė e vėrtetė as ajo qė e thotė “shkenca evropiane” dhe “shkencėtarėt” e shumtė tė botės. Njėri vjen nga Zvicra, qendra e Evropės, qė po e marrim sot, Oliver Schmidt, i nderuar si “akademik” edhe nė Akademinė e Shkencave tė Kosovės. Dihet se ka shumė miq tė ngushtė serb e serbo-fil, qė kanė lindur tė pėrbetuar te djalli i madh dhe janė armiq tė pėrbetuar tė shqiptarėve dhe tė Kosovės, veēanėrisht sot. Ai thotė se vazhdimėsia iliro-shqiptare “nuk mund tė provohet pėr shkak tė mungesės sė gjurmėve tė mjaftueshme tė gjuhės ilire”8. Gjuha ilire ka qenė gjuha shqipe, nuk ka si tė mos ketė lėnė gjuhė tjetėr dhe ai u referohet vetėm armiqve tanė tė mėdhenj nėpėr tėrė ballkanizmit ekstrem, tė politizuar kundėr shqiptarėve, pra “linguistėve”. Ata e konsiderojnė me qėllim vazhdimėsinė iliro-shqiptare si “tė pamundur”. Paralelen pellazgo-shqiptare nuk di “t`a vendosė”. Sikur shumė shkencėtar tė Evropės, edhe ai e mbėshtetė “mendimin e linguistėve, tė cilėt e konstatojnė thjeshtė se ne nuk mund tė provojmė qė gjuha moderne shqiptare vjen nga ilirishtja, pasi nuk e njohim aq mirė sa duhet. Mund tė ekzistojė vazhdimėsi iliro-shqiptare, por pėr momentin tonė ku ndodhen kėrkimet tona, kjo ėshtė njė hipotezė.” 9

Ka mjaft tė tjerė, qė ndėrthuren nė kėtė padituri tė “shkencėtarėve”. Albano-logėt bazohen nė tė ashtuquajturėn “prejardhje tė shqiptarėve prej ilirėve” dhe se “paraardhėsja e saj gjuhėsore ėshtė ilirishtja” pėr gjuhėn shqipe, pa prova tė mjaftueshme tė provimit tė saj shkencorė.

Shihet nga mitologjia e vjetėr se Iliri ėshtė djalė i Evropės, krahas tė tjerėve, dhe kėshtu themeloi mė vonė fare-fisin, fisin dhe shtetin qė mbahej mbi njėrėn prej tokave tona-Ilirinė (Ilyrinė), e cila shtrihej nė tėrė Evropėn Jug-lindore, por mė vonė edhe nėpėr Austri, Gjermani, Angli, Francė, Spanjė, Francė e Itali, qė gjenden sot prova tė ilirėve. Po i marrim dy prova nga historia, qė mbreti Ilir ka sunduar nė Gjermani, Austri dhe Slloveni, pra nė Evropė, dhe do tė shohim mirėfilli se nuk ka askund “trashėgimtare” e ashtuquajtura “gjuhė ilire”, por do tė shohim vetėm kudo rrėnojat edhe gjendjet arkeologjike, qė flasin gjuhėn e pellazgėve, pra gjuhėn e vjetėr shqipe, pellazgjishten.

Gjuhėtari Joachim Matzinger, nė njė Ligjėratė nė Fakultetin e Historisė e tė Filologjisė, tė mbajtur me 9 tetor 2012, nė Vienė, pohon tezėn se gjuha e sotme shqipe nuk e ka ilirishten, por proto-shqipen e lashtė. Sipas kėtij gjuhėtari, ajo ka njė lashtėsi prej 3000 vjetėsh. “Shqiptarėt nuk duhet tė shqetėsohen qė shqipja nuk e ka origjinėn te ilirishtja”-thotė ai nė pėrfundim.10

Pra shqiptarėt, jo grekėt, janė ata tė parėt qė kanė populluar Evropėn dhe Botėn. Atėherė, janė quajtur pellazgė dhe kanė folur shqip, pra proto-shqipen e lashtė, me tė folmet dialektore tė kėsaj gjuhe, sipas rajoneve ku ka jetuar dhe ku ėshtė ndodhur nė periudhat e vjetra. Dihet se pellazgėt nuk kanė rrjedhur vetėn nėpėr Greqi, nė Greqinė kontinentale dhe ishujt. Ata kanė lėvizur e janė shtrirė nė tri kontinentet, nė Evropė, Azi dhe Afrikė. Aty e ka bazėn e vet; aty ka kultivuar mitologjinė e lashtė, e cila nuk ėshtė “greke”, por pellazgo-ilire, pra shqipe. Madje, kėtu e bėjnė “gabimin” e qėllimtė ata qė duan ta ngrehin drejtė vetes zanafillėn e botės, krahas fakteve qė nuk kanė gjasa t`i kursejnė nga gjenocidi kundėr shqiptarėve. Shqiptarėt janė bijtė e vetėm tė pellazgo-ilirėve, nuk janė grekėt, serbėt, bullgarėt dhe turqit.

Vetė historianėt e lashtė tė Greqisė i fillojnė shkrimet e tyre me kulturėn e gjuhėn, qė ata e kualifikojnė se “ėshtė barbare”, pra qė vetė aspak nuk e dinin, sepse vinin nga vise tė largėta tė Afrikės, dhe ishin tė zi, si futa, pra nuk ishin “arianė”, tė ēeltė, raca e bardhė e Evropės. Athua nuk e dinin kėta “njerėz tė ditur” dhe nuk mendoheshin fare pėr kėtė gjė fondamentale, se kėta “barbarė” kishin vetitė e larta dhe tė para tė tyre, qė tė jenė vėrtetė bujarė; mikpritės; njerėzor; besnikė, tė vdesin pėr ta-kur e jepnin fjalėn, tė kenė besė, tė e dinė se ēka ėshtė besa, qė ėshtė fjalė e madhe pėr Zotin, qė jepet vetėm nė shenjė tė tij, me dėshmitarė tė Zotit tė Madh, pra engjėjve, me flatra, qė janė pranė tij kur ai flet, dhe i raportojnė Zotit, por nuk shihen prej njerėzve dhe i tregojnė Zotit tė Madh-nėse i pyet pėr kėtė, sepse pėr kėtė punė ndodhen pranė njeriut, poshtė, nė tokė. Prandaj, Zoti i Madh sheh gjithēka, dėgjon gjithēka, e peshon ēdo gjė qė flitet, bėhet, mendohet, nėpėr tėrė rruzullin tokėsor. Njerėzit e tokės kanė Besė me Zotin e Madh, dhe kėtė e kanė dokumentuar me BESĖN E SHENJTĖ, me Perėndinė BES, qė nė lashtėsi, moralit tė besimit pellazg, qė mėsohet nė shkollėn e mistereve tė Thotit. Kjo gjė dihet, por, ne po e shpjegojmė sėrish.

BESA apo “fjala e dhėnė” ėshtė dukuri e popullit tonė, me rrėnjė tė lashta, jo prej mesjetės, siē pretendojnė tė gjithė “dijetarėt” e lashtėsisė, sipas njė listė tė gjatė, por kjo gjė dokumentohet se ėshtė nga Perėndia BES, ai qė i udhėheqė shqiptarėt, pra prej pellazgo-ilirėt e parė dhe hyjnorė, qė flinin nėpėr tokė, por ishin tė lartė. Kudo qė ka shkuar, merrej me gjėra tė shenjta, edhe nė Egjipt dhe pėrfshirja e tyre ka qenė nė tė gjitha fushat e dijes, nė tė gjitha sferat. Tė gjithė popujt i faleshin kėtij Hyjniu, tė titullar thjeshtė BES, nė mbretėrinė e lashtė tė Egjiptit, Mbretėrisė sė Faraonit, dhe ėshtė simbol kryesor i arbėrve, arėbėrėsve, punuesve tė tokės, prej kah si duket u vije ky emėrtim, e nė radhė tė parė po themi prej pellazgo-ilirėve, pra sot shqiptarėve.11

Po ua sjellim ndėrmend edhe njė thėnie tė studiuesit francez, tė viteve 1921, Jacques Boucart, nga vepra e tij “Shqipėria dhe Shqiptarėt” (Paris 1921), tė nxjerrė nė shesh nga Fatbardha Demi, i cili dėshmon se “tė gjithė shqiptarėt qė shtegtojnė nė Lindje, janė tė njė mendje kur ėshtė rasti pėr tė lėvduar virtytet morale tė shqiptarėve, si: ndershmėrinė e tyre tė jashtėzakonshme, besnikėrinė e tyre, karakterin e ēiltėr dhe gazmor, tė hedhur e tė gjallė dhe sidomos nderimin <<fetar>> qė e kanė pėr fjalėn e dhėnė, pėr Besėn”.12

Perėndia BES ishte mbrojtės i familjes sė FARAONIT, e mė vonė e shtriu kėtė mbrojte mbi ēdo familje tė Perandorisė. Ai e kishte prejardhjen shqiptare, ilire dhe pellazge, deri nė ditėt tona. Nė luftėra me “shpirtrat e kėqij”, Perėndia BES e pėrdorte jo vetėm thikėn teh-shkurtėr, tė njohur nga historianėt si thikė ilire, por pėrdorte edhe veglat muzikore, si tamburin, etj. Ai na paraqitej si njeri i shkurtėr, me njė kokė energjike si tė luanit, me mjekėr tė dendur. Njė statujė e tillė ėshtė gjetur edhe nė njė shtėpi nė Kodrėn Albani, nė juglindje tė Romės, pranė liqenit me tė njėjtėn emėr dhe dy emėrtimet paraqesin etninė shqiptare, pra albanėt e vjetėr, tė banorėve tė vjetėr tė kėsaj ane, pėrpara tjerėve, qė e besonin vetė Perėndinė BES, nė Gadishullin Italik.13

Nė Egjipt, Perėndia BES njihej si mbrojtės i familjes, i martesės, i lehonave dhe i porsalindurve; si mbrojtės i shtėpisė nga syri i keq; mbrojtės i muzikės, i artit, i prodhimtarisė, etj. Te i njėjti Perėndi pėrfshihen pėr t`u mbrojtur shumė “punė” apo profesione tė ndryshme dhe tė prodhimtarisė. Madje, Perėndia BES lidhet me besimin pagan apo sellenik tė Dodonės, me arbėrit, pra shqiptarėt dhe lidhet me dhėnien e Besės pėr tė ruajtur tė fshehtėn, me ritet qė e kanė origjinėn e tyre nė tokat pellazge, me fenė apo ritualet e besimit dhe shkencės sė lashtė qė titullohet edhe sot si “ekzoterizmi”, nė ato rite qė zhvilloheshin me tepėr natėn kur sundonte Perėndesha Sellenė dhe mbaheshin sekret. Sellena pėrfaqėsonte Hėnėn, “diellin e vdekur”-siē e thėrrisnin egjiptianėt e vjetėr hėnėn. Kjo gjė, sipas miteve pellazge (jo greke) ėshtė pellazgo-ilire, kur thuhet se “Errėsira dhe Nata kanė ekzistuar dhe mė vonė ėshtė krijuar Dita”.

Pėr rrjedhojė, i tėrė kulti i besimit tė Hėnės ka qenė i pari tė njeriu primitiv dhe perėnditė e tjera kanė qenė perėndi hėnore. Besimi hėnor i Sellenės ka qenė besimi hėnor i Dodonės, qė mund tė quhet “sellenizmi” dhe ėshtė mė i vjetėr se vetė besimi egjiptian.14

Duhet tė mos harrojmė se Afrika Veriore dhe treva tė Azisė dhe Afrikės, kanė qenė pjesė e Evropės Pellazgjike dhe se ajo ėshtė sunduar pėr njė kohė tė gjatė nga mbretėrit e huaj, nga pellazgo-ilirėt. Pra, kėtu kemi tė bėjmė me njė besim tė popujve pellazgo-ilir, tė cilėve u pėrket Perėndia BES, siē na e dėshmojnė jo vetėm emri, simbolet shoqėruese tė tij, domethėnia iliro-shqiptare e emrit Besė (ndėr shqiptarėt, ka plot emra tė tillė, si emrat Besa, Besnik, Besart-a, Besianė apo Besian, Bestar, etj.), por edhe domethėnia e Besės sė dhėnė tradicionalisht tė pellazgo-iliro-shqiptarėt, si veti e veēantė e karakterit, e ruajtur deri mė sot vetėm te shqiptarėt. Popujt e tjerė nė kontinent dallojė nga ky popull.

Shkencėtari francez J. Boucard, cituar sipas Fatbardha Demit, nė shkrimin e caktuar, vėren se “fjala <<besė>> mė tepėr do tė thotė <<mbrojtje e betuar>>. Por, duke qenė njė fjalė thellėsisht shqiptare, ajo ėshtė shume e vėshtirė tė pėrkthehet. Besa ėshtė e vėrteta, burrėria, mbrojtja, betimi, besnikėria ndaj zbatimit tė njė marrėveshje ose njė detyrimi... Kjo fjalė ka edhe kuptime tė tjera... Shqipėria na del nė pah pikėrisht sipas njė kuptimi tė besės: besa ėshtė feja e mikpritjes... mikpritja shqiptare i jep tė huajit tipare tė shenjta”.15

Aq e plotfuqishme ishte forca e fjalės sė dhėnė tek ilirėt, sa edhe traktatet midis mbretėrive bazoheshim nė lidhjen e besės. Shikuar historikisht, tė gjitha marrėveshjet nė mes tė mbretėrive pellazgo-ilire apo arbėrve nga mitet e lashta apo periudhės mė tė hershme tė shoqėrisė njerėzore quheshin “BESĖ-LIDHJE”. Besa ishte e shenjtė edhe kur i flijoheshin kafshė tė gjalla perėndive dhe vet Zotit tė Madh, Zeusit, nė tė gjitha mitet pellazge. Zoti i Madh apo Zeusi, si i thonė grekėt artificial, cilėsohej si mbrojtės i shenjtėrisė sė fjalės sė dhėnė.

Thyerja e besės apo besėlidhjes te pellazgo-ilirėt gjatė tėrė periudhės sė gjatė e mijėvjeēare konsiderohej si sjellje e papranueshme, e ndėshkueshme, prekje e interesave, dhe ishte njė turpėrim i pushtetshėm. Ndėrsa mbajtja e fjalės sė dhėnė, besnikėria, ėshtė ushqyer kurdoherė me gjirin e nėnave tona arbėreshe qė janė tė gjitha pellazgo-shqiptare dhe ėshtė tipar kryesor i njeriut tonė.

Edhe nė ditėt e sotme, dhėnia e besės, pra BETIMI, si mjaft elemente tė tjera tė trashėgimisė pellazge te popujt e Evropės vijon nė betimin e presidentėve, tė qeveritarėve, tė gjyqtarėve, etj., por pa shenjtėrinė e saj qė e kishte nė lashtėsi. P.sh. nė lashtėsi, Mbreti Pirro Molosi, kur nėnshkroi me makedonėt traktatin e paqes me be, e flijoi njė cjap, njė dash dhe njė ka, pėr nderė tė Perėndisė.16

Flijime, pėr ditėt e caktuara, ka sot te shqiptarėt, qė pėrcillen brez pas brezi. Zakone, tradita dhe veti tė larta ka edhe ndėr popujt e tjerė.

Tė sjellim ndėrmend, se Briti, djalė Pirro Burrit, ka udhėtuar nė Angli. Prej tij e ka marrė emrin mbretėria e Britanisė sė Madhe. Evropa ėshtė mbushur me pellazgėt, etruskėt, ilirėt e shqiptarėt. Ajo duhet tė mendojė sa dhunė kanė bėrė grekėt, bullgarėt, sllavėt, serbėt, qė janė “themeluar” artificialisht nė tokat e pushtuara ilire, duke mos e harruar Turqinė, qė ėshtė osmane-jo turke, me tė gjitha gjenocidet e tyre tė pafalshme, pėr zhdukjen e kombit shqiptar.

 

 

     

 

 

 

 

 

Tė tjerat, do ti pėrcjellim nė vazhdimet e mėtutjeshme...

 

1 Niko Stylos, “Historia e shenjtė e arvanitasve”, Printing Press, Prishtinė 2004, faqe 8-9.

2 Po aty, faqe 10.

3 Po aty, nė faqen 12.

4 Po aty, tekstualisht, faqe 76.

5 Po aty, tekstualisht, faqe 275.

6 Po aty, e njėjta faqe, nė fund.

7 Po aty, faqe 292.

8 Cituar sipas shkrimit nė gazetėn „Tribuna“, tė datės 11 shkurt 2013, „Shmidt: nuk ka prova se shqiptarėt janė pasardhės tė ilrėve“.

9 Oliver Schmidt, po aty,

10 Shiko publikimin nė agjencionin Floripress, tė dates 16. Tetor 2012, “Gjuha e shqiptarėve nuk ėshtė bijė e ilirishtes”,

11 Fatbardha Demi, “Si u hyjnizua <<Besa>> e Arbėrve nė tempujt e Faraonėve“, artikull i dėrguar te autori, me datėn 18.12.2012.

12 Jacques Boucart, „Shqipėria dhe Shqiptarėt“, Dituria, Tiranė 2004, faqe 30, cituar sipas shkrimit tė F. Demit.

13 Shkrimi i Fatbardha Demit, po aty.

14 Po aty.

15 Jacques Boucart, vepra e cituar, faqe 50, nga i njėti shkrim i Fatbardha Demit.

16 Mehdi Frashėri, “Historia e lashtė e Shqipėrisė“, Plejad, Tiranė, 2012, faqe 46.

 


 

 


Filozofi
         dhe letėrsi

|Citate dhe proverba| |Citate sipas autorėve| |"Xhevahire" nga Reis Mirdita|

Altruizmi-Egoizmi Dashuria Edukata Gruaja Mali Natyra Qesėndi
Arsimimi Dashuria (II) Ėndėrrat Humori Mėdyshja Ndryshimi Rrena
Art-Dhunti Dashuria (III) Fėmijėt Imagjinata Miqėsia Nga-fėmijėt Skamja
Besimi Dashuria (IV) Filozofia Inteligjenca Mosha Nga-Vizitorėt Vetitė
  Dituria Fjalėbutėsia Jeta Motivimi Optimizmi Vjedhja
  Drejtėsia Frymėzimi Lakmia Muzika Paqa Xhelozia
      Lotėt   Paragjykimi Tė-pandara
      Lumturia      
____histori kombėtare, vėshtrime, debat, politikė, letra tė hapura____ © Tė gjitha tė drejtat e rezervuara.
Copyright © 2007 [ http:// www. filolet.com ] Tous droits réservés.
Révision : 28 nov. 2012 14:06:32 +0100 .